Kilo karas? Kaltas oras

Kai XVII a. tarp Europos valdančiųjų dinastijų kilo Trisdešimties metų karas, kareiviams kelias dešimtis metų teko kentėti šalčiausias žiemas, kokios tik užklupdavo Europą. Toli rytuose Mandžūrijos (dabar – šiaurinės Kinijos) kariuomenė iš snieguotos šiaurės perkopė Kinijos didžiąją sieną ir užplūdo pietinę Kinijos dalį. Netrukus Europą nusiaubė maras.

Iš kur tiek išbandymų? Naujausio tyrimo išvados siūlo nuomonę, kad dauguma žmonijos nelaimių – nuo karų iki epidemijų ir ekonominių nuosmukių – yra susiję su klimato svyravimais.

Paleoklimatologijos pažanga suteikė galimybę mokslininkams pažvelgti į tolimesnę praeitį nei bet kada anksčiau. Vienas iš šių mokslininkų, Hong Kongo universiteto geografas Davidas Zhangas, ypatingai domėjosi kaip karščio ir šalčio bangos veikia žmonių civilizaciją. Jis su kolegomis į galingą statistinės analizės priemonę surašė socioekonominius, ekologinius, demografinius ir kitokius duomenis. Buvo surinkti duomenys apie 14 kintamųjų kaitą ikipramoninėje Europoje nuo 1500 iki 1800 metų – žmonių ūgį, aukso kainą, medžių rievių plotį, oro temperatūrą. Atlikus statistinę analizę, vadinama Grangerio priežastinę analizę buvo aiškinamasi ar tarp kintamųjų yra koks nors priežasties ir pasekmės ryšys. Toks galingas analizės tipas mokslininkams suteikė galimybę stebėti duomenų rinkinius ir nustatyti ryšius, kuomet vieno tipo įvykis visuomet paskatina kito tipo įvykį. Galų gale mokslininkai, norėdami įsitikinti, kad pagrindiniai tų laikų įvykiai iš tiesų nutiko dėl temperatūrų skirtumų tame periode, o ne vien su jais koreliavo, sudalino laiko periodą į keturias mažesnes dalis nuo 40 iki 150 metų.

Klimato permainos buvo statistiškai reikšminga socialinių neramumų, karų migracijos, epidemijų, bado, mitybinės gerovės priežastis, recenzuojamame leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ skelbia mokslininkai. Klimato kaita kur kas dažniau nei kiti 14 kintamųjų sukeldavo badus, ekonominius nuosmukius, katastrofinius įvykius dėl žmonių kaltės. Labiausiai tiesioginis būdas, kuriuo klimato kaita veikia žmonių bendruomenę, yra žemdirbystė, tvirtina D. Zhangas: mažėjanti grūdų pasiūla padidins aukso kainas ir sukels infliaciją. Lygiai taip pat epidemijas gali apsunkinti badas. O kai žmonės būna nelaimingi, didėja tikimybė, kad jie bus nepatenkinti savo valdžia ir vieni kitais, todėl didėja sukilimų ir karų tikimybė.

Tačiau dėl tokių tamsiųjų periodų prasideda žmonijos aukso amžiais. Pavyzdžiui, 100 metų šaltasis laikotarpis, prasidėjęs 1560 metais, sutrumpino žemdirbystės laikotarpius. Mokslininkai nustatė priežasties ir pasekmės ryšį su vidutinio žmogaus ūgio mažėjimu maždaug dviem centimetrais tuo laikotarpiu, šiame amžiuje buvo dažnai kariaujama, siautė ligos. Tačiau 1650 metais pasaulis pradėjo šilti; kuomet 1660 metais buvo karūnuotas Anglijos karalius Karolis II, prasidėjo Europos Švietimo amžius.

Tų laikotarpių vyraujančių temperatūrų nustatymas mokslininkams taip pat suteikė galimybę įvertinti istorines koreliacijas ir nustatyti „krizės ribą“, kuomet maisto kainos, kaip klimato kaitos funkcija, pakyla taip smarkiai, kad kyla krizė. Tai mokslininkams suteikė galimybę „prognozuoti“ kada kitu istorijos metu įvyks panašūs įvykiai. Jie nustatė, kad tokios „prognozės“ buvo teisingos. D. Zhangas tvirtina, kad klimatas turi įtakos „ne tik karams, ne tik populiacijoms, bet visuomenei apskritai“.

Oslo instituto (Norvegija) politologas Halvardas Buhaugas mokslinį darbą pavadino „Geru darbu su dideliu kiekiu duomenų“. Tačiau jis priduria, kad jį labai nustebino ir nuliūdino tai, jog autoriai nepasiaiškino, ar nustatyti priežasčių ir pasekmių ryšiai galioja ir pramoniniame periode, kuomet prekyba, technologinė pažanga ir kiti procesai sumažino bendruomenių jautrumą klimatui. Pasak jo, kol kas nežinoma ar tyrimo duomenis galima taikyti šiais laikais, kuomet žmonėms gresia greitos klimato kaitos periodas.

D. Zhangas tvirtina, kad tai yra sunkiai prognozuojama. „Niekada nepatyrėme, kad žmonijos nelaimių priežastis būtų karštas klimatas. Žinome, kad dabartinė vidutinė aplinkos temperatūra gali būti aukščiausia per du tūkstantmečius, tačiau įrodymų, kad tai gali sukelti karą, neturime“.

Istorikams teiginį, kad tokia analizė klimatą gali nurodyti kaip žmogaus istorijos priežastį, ypač analizuojant ilgus laikotarpius, „ganėtinai sunku priimti“, sakė Hobarto ir Williamo Smitho koledžų (JAV) istorikas Williamas Atwellas. Pasak jo, tyrimo autoriai ignoruoja religijos, prekybos ir kitų veiksnių įtaką. Pavyzdžiui, „mažojo ledynmečio laikais“ (nuo 1500 iki 1559 metų) Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai masiškai mirdavo nuo ligų, atkeliavusių iš Europos ir šios mirtys iš dalies tapo priežastimi, dėl kurios prasidėjo prekyba vergais iš Afrikos – tai smarkiai pakeitė žmonijos istoriją, tačiau nebuvo susiję su klimatu. „Negaliu pasakyti, kad tai nėra įdomu, bet jie nori būti tikslūs prikabindami datas ir skaičius prie konfliktų“, - sakė istorikas.

„Helmholtz Zentrum Geesthacht“ (Vokietija) paleoklimatologas Sebastianas Wagneris sutinka, kad laiko rėmai yra per platūs, tačiau pateikia kitokį argumentą. Mokslininkai duomenis analizei ruošė „suvidurkindami“ juos į 40 metų trukmės laikotarpius, kurie, pasak jo, galėjo turėti įtakos statistikos reikšmingumui. Be to, paleoklimatologo manymu, moksliniame darbe buvo vertinama tik temperatūra, bet ne kiti veiksniai – pavyzdžiui, kritulių kiekis, galėjęs stipriai pakeisti žmonių bendruomenes.