Ūkininką palaidojo stačią ant vandentiekio vamzdžių

Nieko keisto, kai moterys du ar daugiau kartų išteka, bet vargu ar rastume šalyje dar bent vieną našlę, kuriai du sykius teko palaidoti tą patį sutuoktinį. Pirmą kartą laidojo stačią ir ant nutiestų vandentiekio vamzdžių, o antrąkart jau taip, kaip pridera tai daryti. Savo ruožtu klebonas aiškina, kad karsto padėtis nieko nereiškia, velionis vis tiek prisikels, svarbu, kad jo gyvenimas būtų buvęs gražus.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=629870&s=11&f=4

Lankydama kapą tebešiurpsta

Tokius siaubingus įvykius praėjusią vasarą teko išgyventi Panevėžio rajono Smilgių seniūnijos Perekšlių kaimo gyventojai 73 metų ūkininkei Janinai Katrynai Pinigienei.

Iki šiol, kai tik aplanko vyro kapą, moterį nupurto šiurpas prisiminus, kaip vieną kartą palaidojus numirėlį teko krapštyti jį iš kapo ir laidoti dar kartą.

Nuo sunkios ligos mirusį 67 metų Albertą Pinigį laidojo liepos mėnesį. Kapų prižiūrėtoja J. K. Pinigienei leido pačiai išsirinkti kapo vietą.

Našlei patiko plotas ant kalnelio, šalia senųjų kapų, ten moteris ir nutarė palaidoti sutuoktinį.

Seniūnijos darbuotoja perekšlietei nė puse lūpų neužsiminė, kad pasirinktoje vietoje yra kadaise paklotas vandentiekis.

Liepė baigti „bobų“ turgų

Velionį į Smilgių kapines atlydėję giminaičiai ne tik patyrė netekties širdgėlą, bet tapo ir neįtikėtinos situacijos liudininkais.

Leidžiant karstą į duobę šio kojūgalis dunkstelėjo į vandentiekio vamzdžius ir atsistojo beveik stačias, nes kitoje duobės pusėje įgriuvo žemės. Ant vamzdžių nusileidusį karsto galą dar ir vanduo apsėmė, nes tuomet kaip tik laikėsi lietingi orai.

„Duobkasiai padėties ištaisyti nebegalėjo. Kaipgi duobę pagilinsi, jei kastuvai remiasi į vamzdžius? Jie sakė, kad duobės dugne net 3 vamzdžiai gulėjo, ir stebėjosi, kad kapų prižiūrėtoja skyrė tokią laidojimo vietą“, – pasakojo J. K. Pinigienė.

Giminės ir kaimynai našlei ėmė patarinėti nutraukti laidotuves, neleisti velionio užkasti. Kur tai matyta, kad lietuviai negyvėlį į duobę leistų stačią? Bet kilusį erzelį sutramdė kunigas.

„Jis užriko: ar baigsit tą „bobų“ turgų? Ir liepė duobę užkasti. Ir aš, ir dukra buvome sutrikusios, todėl nebesipriešinome. Taip mano vyrą ir palaidojo – stačiom ant vandentiekio vamzdžių“, – neįtikėtiną istoriją „Panevėžio rytui“ papasakojo moteris.

Gali gulėti ir ant vamzdžių?

Po laidotuvių giminė atsikvošėjo. Velionio duktė Deimantė Morkūnienė, žvalgydamasi Smilgių kapinėse, ėmė spėlioti, kur nutiesti kapo dugne gulėję vamzdžiai.

Prie pat kapinių tvoros – mokykla, čia pat ir gyvenamieji namai.

„Kas bus, jei vamzdžiai vieną dieną trūks? Juk vandentiekio avarijos nėra retas įvykis. Tada karstas su tėvo palaikais išlėks į orą. Jo kaulus teks rankioti po visą kapų teritoriją“, – baisėjosi D. Morkūnienė.

Velionio dukra su pusbroliu nulėkė į seniūniją aiškintis, kaip ir kur po kapinėmis išvedžiota trasa. Perekšliečiams buvo pasakyta, kad nėra jokių kapinių ir vandentiekio tinklo planų.

„Seniūnijos darbuotojos dar pasišaipė, kad girtuoklis gali ir ant vamzdžių gulėti. O jei jie trūks, sakė, atvarys traktorių ir tą vietą žemėmis užstumdys“, – D. Morkūnienė tvirtino iš seniūnijos sulaukusi būtent tokio atsako.

Po tokių komentarų J. K. Pinigienė ir D. Morkūnienė dar labiau sunerimo ir pagalbos ieškoti puolė pas rajono merą Povilą Žagunį.

Jam įsikišus Smilgių kapinėse buvo paskirta nauja kapvietė, J. K. Pinigienė privalėjo samdyti duobkasius ir savo lėšomis iš naujo organizuoti vyro laidotuves. Perlaidojimui ji išleido 900 litų. Pusę šios sumos kompensavo rajono savivaldybė.

„Jūs neįsivaizduojate, kaip buvo baisu savaitę pažliugusiame purve pragulėjusį karstą traukti lauk. Manau, kad joks žmogus tokios nepagarbos nenusipelno. Galva neišneša, kaip kapuose gali būti vandentiekis ir dar kad prižiūrėtojas skirtų laidojimo vietą tiesiai ant jo.

Sako, kad perlaidojimo vietoje vamzdžių nėra. Bet jei nėra jokių planų, kaip gali žinoti? Tiesia linija nuo anos duobės - ištisai kapai. Gal tie žmonės irgi ant vamzdžių guli?“ – J. K. Pinigienė iki šiol negali jaustis visai rami.

Apie požemines paslaptis nežinojo

Kapų prižiūrėtoja Genovaitė Savickienė dievagojosi nežinojusi, kad kapinių žemėje guli vandentiekio vamzdžiai, nors teritorijoje yra net dvi vandens kolonėlės. Moteriai į galvą nešovė, kad požeminės komunikacijos driekiasi ne po asfaltuotu taku, o šalia jo.

„Toje vietoje penkis iš eilės žmones palaidojom ir jokių vamzdžių nebuvo. Kalta ir pati giminė, kad iškasus duobę pažiūrėti neatėjo.

Kalbėjau po to su duobkasiais, jie sakė matę, kad iki vamzdžių prisikasė, bet nebuvo kam pasakyti, nes velionio giminės akių nerodė, atėjo tik iš paskos karsto, su kunigu, kai jau reikėjo į duobę leisti. Visai seniūnijai tas įvykis buvo sensacija“, – pasakojo G. Savickienė.

Velionis prisikels bet kokiu atveju

A. Pinigį laidojęs Smilgių klebonas Bronius Antanaitis sakė į duobę nežiūrėjęs ir nematęs, kokia padėtimi šis buvęs nuleistas. Dvasininkas tik atkreipė dėmesį, kad laidotuvių dalyviai buvo sunerimę.

Kunigas, kaip reikalauja apeigų tvarka, pašventino duobę ir meldėsi.

Sumaniusi perlaidoti velionį jo giminė į B. Antanaitį nesikreipė, dvasininko patarimo neklausė.

„Gal reikėjo duoti velioniui ramybę, gal nevertėjo iškasti? Mirusysis prisikels, nesvarbu, į kurią pusę jo kojos bus atsuktos, ar karstas netiesiai gulės, svarbu, kad gyvenimas gražus būtų buvęs“, – sakė B. Antanaitis.

Nors pagal krikščioniškus papročius mirusieji laidojami karstą į duobę guldant horizontaliai, tačiau nieko blogo, jei, susidarius aplinkybėms, paskutinysis velionio būstas, atsirėmęs į nenumatytą kliūtį, akmenį, medžio šaknį ar ką nors kita, kažkiek pakrypsta.

„Visad reikia sveiku protu vadovautis. Blogai, jeigu iš velionio norima pasityčioti, laidojama kitoniškai turint piktų kėslų. Šiuo atveju negerų ketinimų nebuvo. Miesto kapinėse visur vandentiekis išvedžiotas, tik jis po takais nutiestas. Kunigauju 64 metus ir niekad nėra buvę, kad po kapu vamzdžiai būtų nutiesti“, – kalbėjo kunigas.

Geriamojo vandens trasa nenutiesta?

Pradėjus domėtis Smilgių kapinių ir miestelio vandentiekio planais paaiškėjo, kad seniūnija neturi jokių dokumentų.

Smilgių seniūnė Zita Dabužinskienė sakė, kad po sukrečiančio įvykio, kai žmogus buvo palaidotas ant vamzdžių, ji puolė ieškoti dokumentų, tačiau jokių popierių niekur nerado.

„Kai darė naujų kapinių plėtrą, turėjo būti brėžiniai, bet jų nėra. Žiūrėjome ir archyve, turėjo kas nors būti, bet nėra.

Vandentiekio tinklų dokumentų seniūnija irgi neturi, vandens ūkis, kažkada priklausęs kolūkiui, vėliau perimtas rajono savivaldybės, galiausiai atsidūrė Velžio komunalininkų rankose“, – kalbėjo valdininkė.

Z. Dabužinskienė tikino, kad po kapinėmis nenutiesta jokia geriamojo vandens trasa, ji kelis dešimtmečius gyvena Smilgiuose ir atsimena, kad sovietmečiu vandentiekis į mokyklą buvo tiesiamas už kapinių tvoros, palei gatvę. Kapinių teritorijoje esą nutiesti tik vamzdžiai, kuriais atiteka vanduo kapams laistyti.

Tačiau seniūnės žodžių negalėjo patvirtinti jokie dokumentai.

Niekas nežino, kas po kapų žeme

Velžio komunalinio ūkio direktoriaus pavaduotojas Alfonsas Lysas pripažino, kad turi tik Smilgių gyvenvietės planą, o žinių apie inžinerinius tinklus nėra jokių.

Kodėl? Todėl, kad tokių dokumentų neperdavė rajono savivaldybė.

„Gal išmetė, gal šiaip kur prapuolė, kolūkio laikų turto perdavimas buvo komplikuotas, kai kurie dokumentai neišliko“, – aiškino A. Lysas.

Rajono merą P. Žagunį laidotuvių situacija Smilgiuose apstulbino.

„Niekada nieko panašaus nebuvo nutikę. Žmonėms, laidojusiems giminaitį, tai didelė bėda. Seni kolūkių laikų vamzdynai neinventorizuoti, nebuvo perduoti savivaldybei, todėl niekas ir nežino, kur kokie vamzdžiai ir kada buvo nutiesti“, – sakė meras P. Žagunis.

Jokių dokumentų nerado

Rajono savivaldybės architektūros skyriaus vedėjas Saulius Glinskis paaiškino, kad archyve yra tik inventorizuoto turto dokumentai.

„Buvo visokių nesusipratimų, kolūkio pirmininko nurodymu galėjo pakloti vamzdžius kur panorėję. Jei jų nefiksuodavo dokumentais, jie ir likdavo nelegalūs, tarsi neegzistuojantys. Kas žino, kur, kiek ir kokių savavališkų klojinių yra likę?“ – kalbėjo architektas.

Rajono archyve architektūros skyriaus specialistams nepavyko rasti jokių dokumentų, liudijančių, kad Smilgių kapinių teritorijoje buvo nutiestos kokios nors komunikacijos.

Už topografinę medžiagą atsakingas Arūnas Sipavičius sakė, kad yra tik brėžiniai, rodantys, jog po kapinėms lygiagrečia gatve yra nutiesta lietaus kanalizacija. Jokie kitokie inžineriniai tinklai kapinių teritorijoje ir aplink ją dokumentais nefiksuoti.