KINO RECENZIJA: „Laumės vaikas“

Legendinis kaubojus Clintas Eastwoodas nusipelnė pagarbos. Šiemet jam sukanka 79 metai, o jis vis dar balne. Kiekvienais metais jis režisuoja naują filmą ir užtikrintai vaidina. Šiandien pristatomas „Laumės vaikas“ yra kriminalinė drama, nufilmuota praėjusiais metais ir sėkmingai pasirodžiusi paskutiniame Kanų festivalyje. Išoriškai ji šiek tiek panaši į to paties Clinto Eastwoodo „Oskarais“ pamalonintą „Mistinę upę“. Abu šiuos filmus jungia formalus priklausymas detektyvo žanrui. Abiejuose pats Clintas Eastwoodas nevaidina. „Mistinės upės“ ir „Laumės vaiko“ pagrindinė tema – kidnappingas.

Clintas Eastwoodas yra senojo Holivudo atstovas. Jis nesistengia ieškoti avangardinių sprendimų. Savo kūrybos tikslą jis pasakė pats Kanų festivalio metu: „Man svarbiausia, kad istorija būtų gera ir įdomiai papasakota.“ „Laumės vaike“ C. Eastwoodas savo naują istoriją pasakoja labai patraukliai. Pirmiausia jis mus gąsdina užrašais, jog filmas pasakoja autentiškus įvykius, kuriuos scenaristas J. Michaelis Straczynskis atrado policijos archyvuose. Filmo siužetas nukelia mus į 1920 metų Los Andželą. Kukli telefonų kompanijos darbuotoja Kristina Kolins (akt. Angelina Jolie) viena augina sūnų. Vieną dieną sūnus dingsta neaiškiomis aplinkybėmis. Policija iš pradžių užsiima nereikalinga biurokratija, paskui pusę metų netiria nusikaltimo, o tik imituoja paieškas. Vėliau per atsitiktinumą randa vaiką ir, iškilmingai pozuodama žiniasklaidai, įteikia jį motinai. Čia tik prasideda visa intriga.

Kristina su siaubu akyse mato, jog Walteriu Kolinsu pasivadinęs vaikas nė iš tolo nepanašus į jos dingusį sūnų. Policijos pareigūnai, spaudžiami neištirtų bylų kiekiu, agresyviai įrodinėja priešingai. Maža to, apkaltina ją liguista reakcija į stresą ir grūda į psichiatrijos ligoninę. Sunku būtų tuo patikėti, jeigu JAV kriminalistikos istorija nepatvirtintų, jog viskas, kas rodoma ekrane, yra gryna tiesa. Filmas remiasi tragiškais įvykiais 1928–1930 metais Los Andžele. Tuomet dešimties metų Walteris Kolinsas paslaptingai dingo iš namų. Panašiu laiku prapuolė dar keletas vaikų. Vėliau paauglys, pavarde Arturas Hatchinsas, tyčia apsišaukė esąs Walteris. Tikrojo Kolinso mama atsisakė jį pripažinti, bet patyrė stiprų policijos spaudimą ir iš tikro buvo paguldyta psichiatriniam tyrimui. Tik po to Arturas Hatchinsas prisipažino melavęs. Tokia yra tikra istorija, aprašyta to meto spaudoje.

Nebijau kaltinimų dėl spoilerių, nes paminėti įvykiai tarnauja tik filmo įžanginei daliai. Labiau mane stebina filmo platintojų spaudai pateiktas aprašymas, kuriame siužetas išdėstytas nuo pradžios iki galo. Tiksliai komentuojama, kas ir dėl ko atsitiko. Aš savo ruožtu apsistoju tik ties vaikų pakeitimo istorija, nes ji leidžia kalbėti apie kino kūrinio menines vertybes. Kitų kriminalinių įvykių filme yra išties daug. Clintas Eastwoodas juos pasakoja labai įdomiai. Kultūringai komponuoja kadrus ir sudaro iš jų daugiasluoksnį pasakojimą, kuris žiūrimas vienu įkvėpimu.

Visą filmą mes žiūrime kaip dramą apie motiną, kuri neteko sūnaus. Tuo pačiu tai yra trileris. Matome, kaip Kristina Kolins sėdi viena namuose prie stalo, o priešais ją šypsosi netikras vaikas. Visi kino salėje žinome, jog nepažįstamas paauglys meluoja, tačiau nesuprantame, kodėl ir kas jis toks iš tikro yra. Šiuose epizoduose „Laumės vaikas“ beveik primena „Omeną“. Paraleliai režisierius rodo socialinę dramą apie korupciją ir valdžios susidorojimą su nepaklusniais individais. Šalia viso to mes žinome: Kristinai grąžino netikrą vaiką. Tuomet kyla klausimas, kas atsitiko su tikruoju? Ir čia jau prasideda detektyvas.

Priešiški kritikai gali kaltinti seną režisierių pažįstamų schemų naudojimu. Tarkime, nepaklusnumo valdžiai gydymas elektros šoku akivaizdžiai primena „Skrydį virš gegutės lizdo“. Kitiems toks skirtingų schemų klijavimas atrodo pateisinamas. Aš irgi teigiamai vertinu šį filmą ir Clinto Eastwoodo ištikimybę tiems laikams, kuomet kinas mokėjo pasakoti įdomias istorijas. Aš įsitikinęs, jog geras senukas Clintas klijuoja šokiruojančius kadrus ne tik tam, kad sukurtų klasikinio nuaro modernią versiją. Anot paties režisieriaus, „tiesa yra baisesnė už kiną“. Iš tikro filme surinkti realūs įvykiai yra pakankamai šiurpūs. Tačiau juos rodydamas, Clintas Eastwoodas nesimėgauja smurtu, o sukuria konceptualų filmą. Jis pasakoja apie asmeninę žmogaus atsakomybę. Vienas policininkas suklydo ir nepripažino savo klaidos. Kitas sugebėjo suabejoti ir išaiškinti teisybę. Ką jau kalbėti apie Johno Malkovichaus suvaidintą pastorių – teisybės ieškotoją. Žmogaus atsakomybės temą patvirtina ir tikrojo Kristinos vaiko likimas, apie kurį detaliau sužinosite kino teatre. Tik linkiu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas elgėsi lemtingomis akimirkomis. Mintis ten, aišku, paprasta, bet emocingai paveiki. Juo labiau kad lygintina su suaugusių žmonių veiksmais. Mes du kartus gauname stebėti vaiko pakeitimą. Vieną kartą filmo pradžioje, o antrą – atomazgoje. Ir stilistiškai tie pakeitimai stipriai veikia pasakojimo struktūrą.

Angelina Jolie galbūt suvaidino ir ne patį geriausią vaidmenį, bet jinai jam idealiai tiko. Garsėjanti savo motinystės jausmais, ji puikiai tinka trapios, bet nepasiduodančios moters vaidmuo. Galbūt jos skrybėlaitė ir pernelyg ryškiai raudoni lūpų dažai dvelkia teatrališkumu. Clintui Eastwoodui aikštelėje rūpi ne tai. Jis daugiausia dėmesio skiria darbui su aktoriais. Kiekvienam aiškiai išdėstydamas jo užduotis ir aktorių pagalba lipdydamas savo pasakojimą. Jeigu vertintume kūrinį pagal paties autoriaus sukurtas taisykles, jo pažymys aukštas. Todėl aukšti ir aktorių įvertinimai. Todėl Angelina Jolie gavo nominaciją „Oskarui“, nes puikiai suprato režisieriaus užduotį ir perteikė jo mintis, iš kurių svarbiausios – kovoti ir turėti viltį.

Panašūs filmai:

„Kinų kvartalas“ („Chinatown“, rež. Roman Polansky,1974, JAV)
„Los Andželas. Slaptai“ („L. A. Confidential“, rež. Curtis Hanson, 1997, JAV)
„Mistinė upė“ („Mystic river“, rež. Clint Eastwood, 2003, JAV)
„Dingusioji“ („Gone Baby Gone“, rež. Ben Affleck, 2007, JAV)

ALFA filmo vertinimas:
•Filmo scenarijus – 8
•Režisūra – 8
•Aktorių vaidyba – 8
•Operatoriaus darbas – 8
•Garso takelis – 8
•Ar žiūrėčiau dar kartą – Taip
•Galutinis verdiktas – 8