Kodėl išgėrę alkoholio vieni nori sekso, o kiti

Daugelis žmonių įsitikinę – nesaikingas alkoholio vartojimas skatina paleistuvystę, smurtą ir asocialų elgesį. Bet tai nėra visiškai tiesa, tvirtina antropologė Kate Fox, kurios komentarą paskelbė D.Britanijos visuomeninis transliuotojas BBC.

Aš esu socialinė antropologė, tačiau mano darbas nėra tradicinė bebaimė antropologija, kai keliauji tyrinėti keistų genčių, gyvenančių tarp molinių trobelių, musoninių liūčių ir maliarijos. Iš tiesų nesuprantu, kodėl antropologai turi keliauti į neištariamus pasaulio kampelius, kad studijuotų keistas gentines kultūras su neįprastais tikėjimais ir paslaptingais papročiais, kai pati keisčiausia ir didžiausią nuostabą kelianti gentis gyvena čia pat. Aš, žinoma, kalbu apie savo pačios gimtąją kultūrą – britus.

Ir jei norite išgirsti neįprastų tikėjimų ir keistų papročių pavyzdžių – užtenka pažvelgti į mūsų požiūrį į gėrimą ir mūsų gėrimo įpročius. Paimkite bet kurį laikraštį ir perskaitysite, kad esame besaikiai alkoholikai – kad pradedame gerti per jauni, geriame per daug ir per greitai ir dėl to esame agresyvūs, pasileidę, asocialūs ir, apskritai, bjaurūs.

Akivaizdu, kad mes, britai, turime šiokių tokių problemų dėl alkoholio, tačiau kodėl?

Problema ta, kad mes tikime, jog alkoholis turi magiškų galių – kad jis padeda nusimesti visus suvaržymus ir paverčia mus agresyviais, pasileidusiais, netvarkingais ir net smurtaujančiais.

Tačiau mes klystame.

Vartojamas dideliais kiekiais alkoholis prailgina mūsų reakcijos laiką, sutrikdo raumenų kontrolę, koordinaciją, trumpalaikę atmintį, aplinkos suvokimą, kognityvinius gebėjimus ir sugebėjimą aiškiai kalbėti. Tačiau jis neverčia selektyviai laužyti konkrečių socialinių taisyklių. Jis neverčia mūsų sakyti: „Ei, ko žiūri?“ ir imti kumščiuotis. Be to, alkoholis neverčia mūsų sušukti: „Ei, pupa, nori pasiglamžyti?“ ir imti grabinėtis.

Alkoholio poveikį mūsų elgesiui lemia kultūrinės taisyklės ir normos, o ne cheminės etanolio savybės.

Skirtingose kultūrose alkoholio išgėrę žmonės elgiasi labai įvairiai. Kai kurias visuomenes (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje ir dalyje Skandinavijos šalių) antropologai vadina „ambivalentiškomis“ gėrimo kultūromis, kur gėrimas siejamas su normų atpalaidavimu, agresija, pasileidimu, smurtu ir asocialiu elgesiu.

Kitose visuomenėse (ypač tokiose kaip lotyniškosios ir Viduržemio jūros kultūros, tačiau iš esmės daugumoje) gėrimas nėra siejamas su tokiu nederamu elgesiu – čia alkoholis yra moraliai neutralus, normalus, neatsiejamas kasdienio gyvenimo elementas, lygiai toks pats kaip, tarkime, kava ar arbata. Šitai antropologai vadina „integruotomis“ gėrimo kultūromis.

Šių skirtumų negalima paaiškinti skirtingais suvartojamo alkoholio kiekiais – daugumoje integruotų gėrimo kultūrų vieno žmogaus vidutiniškai suvartoto alkoholio kiekis gerokai viršija ambivalentiškų gėrimo kultūrų rodiklius.

Akivaizdu, kad skirtumai sietini su nevienodais kultūriniais įsitikinimais, skirtingais alkoholio poveikio lūkesčiais ir skirtingomis socialinėmis elgesio išgėrus normomis.

Esminis faktas buvo ne kartą įrodytas ne tik kokybiniais tarpkultūriniais tyrimais, bet ir griežtai kontroliuojamais moksliniais eksperimentais – dvigubai aklais, su placebais ir visais kitais atributais. Aiškinant kuo paprasčiau, eksperimentai rodo, kad jei žmonės mano geriantys alkoholį, jie ima elgtis pagal savo kultūrinius įsitikinimus, sakančius, kokį poveikį elgesiui daro alkoholis.

Britai ir kitos ambivalentiškos gėrimo kultūros tiki, kad alkoholis atpalaiduoja ir nuteikia gašliai arba agresyviai – taigi kai eksperimento metu mums duoda gėrimo, kuriame, mūsų įsitikinimu, yra alkoholio – nors iš tiesų tai tėra bealkoholiai „placebai“ – mes nusimetame visus varžtus.

Mes tampame kalbesni, fiziškai laisvesni, lengviau flirtuojame ir, jei atsiranda provokacijų, kai kurie iš mūsų (ypač jauni vyrai) tampa agresyvūs. Kalbant konkrečiau, tie žmonės, kurie tvirčiausiai tiki alkoholio skatinama agresija, greičiausiai ir taps agresyvūs, jei manys, kad išgėrė alkoholio.

Mūsų įsitikinimai apie alkoholio poveikį veikia kaip savaime išsipildančios pranašystės – jei tvirtai tiki ir lauki, kad alkoholis paskatins agresiją, taip ir bus. Tiesą sakant, imsi siautėti prisigėręs bealkoholio placebo.

Be to, mūsų netikslūs įsitikinimai yra tobulas asocialaus elgesio pateisinimas. Jei alkoholis „verčia“ netinkamai elgtis, tada juk ne tu kaltas dėl savo ekscesų. Dėl visko gali kaltinti taurelę – „taip kalbėjo alkoholis, ne aš“, „aš buvau nesavas“ ir taip toliau.

Vis dėlto gėrimo kultūrą įmanoma pakeisti. Kultūriniai pokyčiai vyksta nuolatos ir esama pakankamai įrodymų (vėlgi parūpintų kruopščiai surežisuotų eksperimentų, atliktų natūralioje aplinkoje – baruose, naktiniuose klubuose), jog reikia visai nedaug, kad smarkiai pakeistume girtų žmonių elgesį.

Šie eksperimentai rodo, kad net labai girti žmonės, gavę tinkamą paskatą (finansinį atlygį ar net socialinį padrąsinimą) visiškai sugeba suvaldyti savo elgesį – arba elgtis taip, lyg būtų kuo blaiviausi.

Kad sulauktume tokių pokyčių, turime iš esmės ir radikaliai permąstyti visų alkoholio poveikio kampanijų tikslus ir teiginius. Kol kas jos tik palaikė ar netgi blogino problemą, nes beveik visos kampanijos tiesiog sustiprina mūsų įsitikinimus apie magiškas atpalaiduojančias alkoholio galias.

Viename tinklalapyje, pavyzdžiui, jaunuoliai perspėjami, kad trys bokalai alaus (tai yra, visiškai normalus vakaras mieste) „gali paskatinti asocialų, agresyvų elgesį ir smurtą“, kad „gali pradėti kalbėti dalykus, kurių visai nenori pasakyti, ir elgtis lyg nesavas“, kad alkoholis kaltas dėl didesnio lytinių ir gatvės nusikaltimų skaičiaus ir kad kitą rytą gali neprisiminti, ką veikei vakar vakare.

Aš norėčiau visiškai pakeisti perspektyvą – kad visos alkoholio poveikio ir švietimo kampanijos tikslingai stengtųsi pakeisti šiuos įsitikinimus. Jos turėtų sakyti, kad, pirma, alkoholis neatpalaiduoja visų varžtų (agresijos, gašlumo ir kitų) ir, antra, net ir būdamas girtas tu sugebi save valdyti ir esi visiškai atsakingas už savo veiksmus ir elgesį.

Švietimas apie alkoholio poveikį bus pasiekęs savo tikslą ne tada, kai jaunuoliai šioje šalyje bijos prisiliesti prie alkoholio, nes jis nuodingas ir pavojingas, bet kai jiems jis bus šiek tiek pabodęs – kai jų nereikės raginti susilaikyti nuo dešimties degtinės taurelių lygiai kaip nereikia aiškinti, kad išgerti dešimt espreso puodelių nėra geras sumanymas.

Net ir kvailiausiems paaugliams nešauna į galvą taip elgtis. Ir visai ne todėl, kad jiems įkaltos tiesos apie kofeino perdozavimo pavojus – nors tokių pavojų neabejotinai esama – o todėl, kad tai tiesiog idiotiška. Ir kam to reikia?

Mes turėtume kurti kultūrą, kurioje nereikėtų švietimo apie alkoholio poveikį programų – lygiai kaip nereikia kavos ar arbatos poveikio programų.

Jei man kas nors suteiktų absoliučią galią, aš lengvai sukurčiau tautą, kurioje kava virstų milžiniška socialine problema – tautą, kurios jaunimas kibirais laktų kavą kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, o tada siautėtų miestų centruose, elgtųsi asocialiai, veltųsi į muštynes ir nesaugiai mylėtųsi su pirmą kartą matomais žmonėmis.

Aš apribočiau kavos vartojimą ir iškart suteikčiau jai ypač trokštamo uždrausto vaisiaus aurą. Tada paskelbčiau daugybę rūsčių perspėjimų apie pavojingą kavos poveikį.

Pasirūpinčiau, kad kiekvienas vaikas žinotų, jog vos trys puodeliai (šeši „vienetai“) kavos „gali paskatinti asocialų, agresyvų elgesį ir smurtą“ bei seksualinį palaidumą – ir jaunuoliai iškart gautų tvirtą motyvaciją piktnaudžiauti dvigubo espreso dozėmis bei puikų pateisinimą savo nežabotam elgesiui.

Aš labai teisėtai galėčiau pagrįsti savo perspėjimus įrodytu kofeino poveikiu ir lengvai sugebėčiau juos pateikti taip, kad kava pasirodytų tiesus kelias į katastrofą – arba bent jau nevaržomą elgesį ir pavojų viešajai tvarkai.

Neprabėgtų daug laiko ir mano niūrūs perspėjimai sukurtų tam tikrus įsitikinimus bei lūkesčius, dėl kurių šie virstų savaime išsipildančiomis pranašystėmis. Galbūt visa tai skamba kaip mokslinė fantastika, bet būtent tokią situaciją sukūrė mūsų klaidinančios švietimo apie alkoholio poveikį programos.

Pastaruosius dešimtmečius vyriausybė, alkoholio pramonė ir mokyklos elgėsi priešingai, nei derėtų, sprendžiant mūsų gėrimo problemą. Galbūt aš pernelyg naivi optimistė, bet tikiu, kad galų gale jiems pakaks drąsos apsisukti ir pradėti eiti teisinga linkme.

Kodėl išgėrę alkoholio vieni nori sekso, o kiti – muštis?