Kodėl šūkis „pergalės, kurios mus vienija“ skamba ciniškai

Į Lietuvos kino teatrus praėjusią savaitę pagaliau atkeliavo ilgai lauktas dokumentinis filmas „Kita svajonių komanda“. Premjeros išvakarėse Rusijos žurnalistai Vilniuje surengė diskusiją apie 1988 metų Seulo žaidynes. Sutapimas? Kažin. Buvusi „plačioji tėvynė“ apskritai nepasižymi sutapimais. Nepasižymėjo nei per 50 okupacijos metų, nepasižymi ir dabar.

Šiemet nėra minimas joks 1988 metų Seulo aukso medalių jubiliejus, o rengti tokius prisiminimų vakarus tą pačią savaitę, kai pristatomas filmas apie 1992 metų Barselonos bronzą, mažų mažiausiai ciniška. Faktas tas, kad ši data pasirinkta turint tam tikrų konkrečių tikslų, kurių vienas svarbesnių – menkinti bet kokius Lietuvos laimėjimus, taip pat ir krepšinyje, nostalgijos sovietiniams laikams kūrimas ir palaikymas.

Buvusį krepšininką Sergejų Tarakanovą ir krepšinio komentatorių Vladimirą Gomelskį į Lietuvą atvežė tarptautinis žiniasklaidos klubas „Formatas A-3“. Daug apie šią organizaciją pasako vien faktas, kad ją 2009 metais įkūrė laikraščio „Komsomolskaja pravda“ ir Rusijos Valstybinio televizijos ir radijo komiteto žurnalistai. Vien žinant šią informaciją, akivaizdu, kad ši organizacija yra vienas iš Kremliaus ideologinio propagandinio aparato, skirto veikti posovietinėse šalyse, įrankių. Jos renginiai jau vyko keliose posovietinėse šalyse (taip pat Latvijoje ir Estijoje), o svarbiausia visų mintis buvo prisiminti „šlovingą“ sovietinę praeitį. Tą neva išpuoselėtą kultūrą, mitinę vienybę ir panašius lozungus.

Lietuvoje, suprantama, pasirinktas pats geriausias dirgiklis – krepšinis. Liūdniausia, kad nostalgijos atmosferos kūrėjai mūsų šalyje lengvai randa sąjungininkų. Pastaruoju metu apie tai, koks jiems brangus Seulo auksas, lyg susitarę kalbėjo Rimas Kurtinaitis ir Šarūnas Marčiulionis. Niekas nesiginčys, kad paprastomis aplinkybėmis auksas – geriau nei bronza, tačiau tai nebuvo paprastos aplinkybės.

Savo jaunas dienas nostalgiškai prisimenančios mūsų krepšinio legendos kartais užsimiršta, kiek tas auksas kainavo. Ne vien Lietuvai, kurios per 50 sovietinių metų patirtų kančių ir traumų nepadengtų nė pats dosniausias okupacijos žalos atlyginimas. Š. Marčiulionis ir R. Kurtinaitis nelabai supranta, kad nuo sistemos nukentėjo ir patys asmeniškai.

Kaip konkrečiai nukentėjo, per diskusiją Vilniuje priminė tas pats V. Gomelskis. 1988 metų rinktinės narius kovoti iš visų jėgų motyvavo pažadas, kad iškovoję olimpinį auksą jie bus išleisti žaisti krepšinį į užsienį. Didesnio cinizmo turbūt negalima sugalvoti. Juk tai tas pats, kai Romos imperijos laikais gladiatoriai buvo verčiami kovoti dėl savo laisvės, šlovindami vieną ar kitą tironą. Ar neciniška kalbėti apie „vienybę“, kai represinių struktūrų spaudžiami okupuotų valstybių sportininkai privalėjo garsinti tą patį režimą? Ar neciniška kalbėti apie „vienybę“, kai ta kova vyko CSKA ir „Žalgirio“ komandų kautynių, kautynių dėl laisvės ir saviraiškos, atmosferoje.

Tam pačiam R. Kurtinaičiui po Seulo žaidynių buvo 28-eri, tad jei ne gyvenimas už „geležinės uždangos“, jis būtų galėjęs senų seniausiai pradėti legionieriaus karjerą. Š. Marčiulionis taip pat gavo leidimą išvykti į JAV tik iškovojęs Seulo auksą.

Ir kitas klausimas Lietuvos krepšinio žvaigždėms – kas būtų, jei SSRS rinktinė būtų pralaimėjusi pusfinalį JAV, arba finalą Jugoslavijai? Ar Seulo bronza (sidabras) vis dar būtų tokia brangi?

V. Gomelskis Vilniuje pareiškė, kad 1988 metais Seule Lietuvos rinktinė nebūtų laimėjusi aukso. Galbūt jis teisus, bet viską rusų komentatorius vertina tik iš vienos perspektyvos. Jam SSRS yra duotybė, dovana iš aukščiau, bet jis nesusimąsto, kaip istorija būtų pakrypusi, jei Lietuva nebūtų okupuota 50 metų.

Juk Lietuva dar tarpukariu dukart tapo Europos čempione, ir dabar galima tik svarstyti, kad mūsų olimpinių medalių kolekcija neapsiribotų trimis bronzomis, laimėtomis jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Ir lietuvių bronza tikrai nebuvo vien V. Gomelskio tėvo nuopelnas, veikiau jau tęsinys to, ką lietuviai buvo pradėję prieškariu.

Ar neciniška kalbėti apie „vienybę“, kai represinių struktūrų spaudžiami okupuotų valstybių sportininkai privalėjo garsinti tą patį režimą?

Turint omenyje visą šį kontekstą, šūkis „pergalės, kurios mus vienija“ skamba dar ciniškiau. Akivaizdu, kad tokie Kremliaus nurodymų klausančių žurnalistų organizuojami renginiai turi tik vieną tikslą – skatinti „senų gerų“ laikų nostalgiją. Žinant rytų kaimynų įpročius, datų pasirinkimas taip pat nestebina. Juk jau ne kartą Kremliui artimi dainininkai koncertavo mūsų šaliai svarbiomis datomis – Sausio 13-ąją, Kovo 11-ąją, Birželio 14-ąją ar Liepos 21-ąją.

Taigi ir organizatoriai, ir pats Š. Marčiulionis (sąmoningai ar nesąmoningai dalyvaudamas renginyje) šį kartą prašovė. Mus (buvusias sovietų okupuotas šalis ir jų sportininkus) vienija tik 50-ies metų okupacijos laikotarpis, per kurį mes negalėjom atstovauti savo šalims tarptautinėse arenose ir garsinti savo šalis.

Šūkis „Pergalės, kurios mus vienija“ neša labai aiškų krūvį – kad anais laikais net žolė buvo žalesnė ir dangus žydresnis. Tokią nostalgija gyvenančią valstybę labai nesunku išlaikyti savo įtakos sferoje, o to ir neslepia SSRS griuvimą didžiausia geopolitine katastrofa laikantis dabartinis Rusijos režimas.

Užkirsti tam kelią yra vienintelis būdas – prisiminti pergales, kurios mus iš tikrųjų vienija. 1992, 1996 ir 2000 metų olimpiadų bronzas, 2003 metų Europos čempionato auksą ir kitas. Kurias kūrė jau mūsų, Lietuvos „Svajonių komanda“.