Kodėl neklausia žurnalistai?

Žurnalistikos kokybė smunka mūsų akyse ne tik visuomenei reikšmingos tematikos pasirinkimo, meistriškumo, kalbos kultūros prasme. Žurnalistus į užribį stumia politologai, filosofai, istorikai, menininkai, mokslo specialistai ir praktikai. Žiniasklaidos žmonės, deja, jau senokai stovi už elementarių žurnalistikos etikos ir profesinės priedermės principų. Net tokių, kuriuos būtų galima pavadinti tiesiog paprastu „gatvės“ pilietiškumu ar padorumu. Nepaisant, kad antraštės klausimas gana naivus, pažvelkime į keletą pavyzdžių. Anądien teko vienos valandos bėgyje internete žvilgterėti į Lenkų rinkimų akcijos atstovų – R. Tamošunienės ir V. Tomaševskio - spaudos konferenciją Seime ir netrukus per LRT televiziją pamatyti bei išklausyti Seimo Europos reikalų komiteto vadovo Gedimino Kirkilo atsakymus į žurnalistės klausimus apie Lietuvos pirmininkavimą Sąjungoje. Kas tarp šių mūsų dienoms, galima sakyti, pavyzdinių dviejų pakalbėjimų bendro? Tai žurnalistų klausimai – atsargūs, lėkšti, pilki ir nereikalaujantys gilesnių atsakymų, ir atsakymai – tušti, žinomi, girdėti. Suprantama, neverta tikėtis, jog į Tomaševskį ar Kirkilą žurnalistai Seimo konferencijų salėje arba TV studijoje ims mėtyti batus, tačiau sunku atsisakyti minties, kad ir jie, žurnalistai, nuolankiai dalyvauja jiems primestame žaidime.

Ar verta Tomaševskio klausti, kaip jis vertina lietuvių kalbos egzaminą abiturientams, jeigu atsakymas visada yra nekintamas? Ar buvo klausiama tik tam, kad vadinamasis Lietuvos lenkų lyderis dar kartą turėtų galimybę viešai pasipiktinti, lenkų mažumos nesama diskriminacija? Didesnės vertės būtų klausimas, kaip Tomaševskio blokas apskritai atsidūrė Seime ir kas parėmė petimi, kad tomaševskininkai užuot peržengę septynių procentų barjerą, vos persirito per penkis, tačiau pergalingai įžengė į Seimą ir į vyriausybę su visais ne pernelyg raštingais savo viceministrais.

Šis skandalingas klausimas buvo aptartas, berods, tik viename straipsnyje ir tai, matyt, redaktoriams nesusigaudžius, kokią politinę prasmę ši apgavystė turi. Tad, nereikia stebėtis, kad Tomaševskio niekas neklausia apie jo buvusius ar esamus ryšius su KGB, ir niekas neprašo paneigti arba patvirtinti spaudoje skelbtos informacijos apie jo gaunamą paramą iš kaimyninės valstybės arba darbą banditinės Vilniaus brigados labui jaunystėje. Tai, kad su Tomaševskio bloko atstovais Seime bendraujama ne kaip su politiniais spekuliantais, o kaip su padoriais žmonėmis, galima palikti pačių politikų („visi mes/jie tokie“) sąžinei. Bet ne žurnalistų. Nes jie kuria „tiesą“ apie mūsų gyvenimą.

Prisimenant LRT TV laidą, į G. Kirkilą jos vedėja taip pat nemetė aukštakulnio. Gražios frazės apie būsimus Lietuvos darbus, apie reikšmę, svarbą, užduotis, siekiamus rezultatus, atsakomybę... taptų visiškai beprasmės, jeigu ji būtų bent užsiminusi apie Kirkilo išsilavinimo dokumentiką ir lavinimosi peripetijas: aukštąją bolševikinę mokyklą, dar vieno diplomo susiorganizavimą jau nepriklausomoje valstybėje net nelankant paskaitų ir atitinkamą savigynos „pijarą“...