Kokie išradimai labiausiai pakeitė mūsų gyvenimus?

Patys geriausi išradimai taip įsiliejo į mūsų gyvenimą, kad mes tiesiog pamirštame, kokie jie genialūs. Neseniai Londono mokslo muziejuje buvo atidaryta paroda, skirta kasdien naudojamiems išradimams, be kurių gyventi jau nebegalėtume. Štai keletas jų.

Plėvelė su burbuliukais

Inžinieriai Alfredas Fieldingas ir Marcas Chavannes plėvelę su burbuliukais išrado 1957 metais, kurdami naujus tekstūrinius tapetus, rašo dailymail.co.uk.

Sujungę dvi dušo užuolaidas išradėjai tarp plėvelių paliko sluoksnelį oro. Naudoti tapetuojant sienas toks išradimas netiko, tačiau M. Chavanesą skrydžio metu ištiko nušvitimas- vieną akimirką jam pasirodė, tarsi debesys suminkština lėktuvo nusileidimą.

Taip užgimė idėja, kad burbuliuoti tapetai galėtų būti panaudoti visai kitam tikslui.

Todėl dušo užuolaidėlių prototipas buvo perdarytas ir rinkai pristatytas kaip apsauginė transportavimo plėvelė.

O atsiradus daugybei žmonių, kurie negali atsispirti burbuliukų sprogdinimui, kalendoriuje netgi atsirado pasaulinė Dėkingumo plėvelei su burbuliukais diena, švenčiama paskutinį sausio pirmadienį.

Šiemet tokia šventė bus minima dešimtą kartą.

Lipnus pleistras

Pleistrą 1920 metais išrado Earle'as Dicksonas, tuomet dirbęs farmacijos bendrovei „Johnson & Johnson“ Naujajame Džersyje.

E. Dicksoną įkvėpė jo žmona Josephine, kuri virtuvėje neretai nusidegindavo ar įsipjaudavo.

Iki tol egzistavo tvarsčiai, tačiau jie būdavo be lipnios medžiagos, sunkiai apvyniojami ir užrišami, o tai reiškė, kad pats susižalojęs asmuo dažniausiai jų sau užsivynioti negalėdavo.

Su lipniu pleistru J. Dickson galėjo pati pasirūpinti savo sužalojimais. 1938 metais buvo patentuotas visiškai sterilus pleistras, o 1942 m. „Johnson & Johnson“ milijonus tokių pleistrų siuntė medikams, kurie gydė sužeistus karius.

Skardinė

Už skardinės išradimą turėtume padėkoti karingajam Napoleonui Bonapartui. 1809 metais Napoleono kariai dalyvavo Pusiasalio kare Ispanijoje.

Nerimaudamas dėl kariuomenės išmaitinimo ilgose karinėse kampanijose Napoleonas surengė konkursą, kuris padėtų išspręsti šią problemą.

Prancūzas virėjas Nicolas Appertas sukūrė maisto saugojimo verdančiu vandeniu iš anksto sterilizuotuose stikliniuose induose (ir laimėjo 12 000 frankų prizą).

Po metų britas gamyklininkas patobulino dizainą. Trapų stiklą jis pakeitė plonomis alavu dengtomis geležies plokštelėmis.

Tiesa, ankstyvosios skardinės buvo sandarinamos užliejant švinu, todėl būdavo dažnai apsinuodijama šiuo sunkiuoju metalu.

Garsiausiai nuskambėjęs tokio apsinuodijimo pavyzdys nutiko 1845 metais, kuomet tyrinėtojo sero Johno Franklino vadovaujama misija į Arktį baigėsi mirtinais apsinuodijimais dėl to, kad maistu iš tokių skardinių buvo maitinamasi trejus metus.

Elastinė gumelė

Londono verslininkas Stephenas Perry elastinę gumelę, naudotą laiškams laikyti vienoje vietoje, patentavo 1845 metais.

Jo įmonė - „Messrs Perry and Co Rubber Manufacturers“ iš Londono – gamino įvairiausias prekes, tačiau daugiausiai pinigų jiems uždirbo elastinės gumelės, gamintos ilgus guminius vamzdžius pjaustant į tūkstančius plonučių kilpų.

Dabar didžiausias Jungtinės Karalystės elastinių gumelių pirkėjas yra Karališkojo pašto tarnyba – jie sunaudoja iki 342 mln. gumelių kasmet.

2004 metais jų spalva buvo pakeista į raudoną, taip skatinant paštininkus jas pakelti nuo grindų.

Arbatos maišeliai

Iki pirmojo arbatos maišelio išradimo 1903 metais arbata visuomet būdavo biri ir norint patogiai gerti arbatą ji turėjo būti košiama.

Iki pirmojo arbatos maišelio išradimo 1903 metais arbata visuomet būdavo biri ir norint patogiai gerti arbatą ji turėjo būti košiama.

1908 metais Niujorko gyventojas Thomas Sullivanas tapo pirmuoju komerciniu arbatos prekeiviu, kuriam kilo puiki mintis arbatą pardavinėti maišeliais – iš pradžių jie buvo skirti mėginukams.

Pirmosios jo prekės buvo prabangiai pakuojamos šilkiniuose maišeliuose – pigesni popieriniai maišeliai nebuvo gaminami iki ketvirto dešimtmečio pradžios.

T. Sullivanas buvo numatęs, kad biri arbata turėtų būti išimama iš kiekvieno mėginio maišelio, tačiau jo klientai buvo gudresni ir patys sugalvojo, kaip arbatą gamintis patogiau.

Jie neatidarytą arbatos maišelį įmerkdavo į karštą vandenį, taip norėdami patikrinti kiekvienos siuntos kokybę – tokia praktika išliko iki šių dienų.

Lipni juosta

Minesotos valstijoje (JAV) gyvenęs inžinierius Richardas Drew lipnią juostą išrado 1930 metais, kai sugalvojo būdą suteikti naujas lipnumo savybes celofanui (kuris taip pat buvo nauja medžiaga) – išradimas buvo pavadintas „Sellotape“.

R. Drew lipniosios medžiagos ypatinga savybė buvo ta, kad ji pasižymėjo savybe klijuotis prie kitų daiktų, tačiau ne prie plėvelės, o išvyniojant tokią juostą ant išorinio paviršiaus nelikdavo jokio klijų pėdsako.

Naujų vardu - „Scotch tape“ lipni juosta buvo pavadinta tuomet, kai klientas „šykštų škotą“ gamyklos savininką apkaltino ant juostos užtepant per mažai klijų.

Bendrovei toks kaltinimas visai patiko, o lipni juosta dar buvo papuošta tradicinio škotiško sijono raštais. Po to netgi buvo pakeistas įmonės ženklas – į sijonuotą berniuką.

Brūkšninis kodas

Brūkšninį kodą 1925 metais patentavo amerikietis Normanas Woodlandas. Įkvėpimo iš Morzės abėcėlės taškų ir brūkšnelių pasisėmęs išradėjas tuos simbolius ištempė ir sukūrė lengviau skaitomą kodą.

Prieš užkariaujant viso pasaulio prekybos centrus, savo dizaino eskizus išradėjas braižė Floridos paplūdimių smėlyje.

Kaitrinė lemputė

Įprasta manyti, kad kaitrinės lemputės išradėjas buvo Thomas Edisonas (išradimo metai – 1880 m.), tačiau nedaug kam žinoma, kad tais pačiais metais prototipinę lemputę išrado ir britas seras Josephas Swanas.

Įžvelgę komercinę bendradarbiavimo naudą, du išradėjai suvienijo jėgas ir įkūrė bendrovę „Ediswan“.

Technologija buvo gana paprasta: lemputė užsižiebia kaitinant metalinį siūlą tiek, kad jis pradėtų šviesti. Nors mokslininkai iki T. Edisono buvo pagaminę 22 rūšių elektros lemputes, jo išradimas buvo pranašesnis: gaunama šviesa ryškesnė, geresnės siūlą nuo nutrūkimo saugančios vakuumo savybės, ilgesnis tarnavimo laikas.

1881 metais Londono Savojos teatre buvo panaudotos kaitrinės lemputės – jis tapo pirmuoju visuomeniniu pastatu, kuriame visą šviesą teikė elektrinės lemputės.

Ausų kamštukai

Mintis užsikimšti ausis kilusi dar neatmenamais laikais: senovės Graikijos epo herojus Odisėjas įsakė savo vyrams užsikišti ausis vašku, kad jų nesuviliotų sirenos – dėl jų švelnaus balso vyrai šokinėdavo iš laivų.

Praktiškesni ir šiuolaikiškesni ausų kamštukai buvo sukurti Vokietijoje 1907 metais, kuomet Maxas Negweris įkūrė bendrovę „Ohropax“, užsiėmusią ausų kamštukų iš vaško ir medvilnės masine gamyba.

Į parafino vašką pridėjus vazelino, ausų kamštukai tapo minkštesni ir lankstesni, todėl juos galima buvo naudoti daug kartų, jie geriau prisitaikydavo prie ausies formos.

Užtrauktukas

Užtrauktuką 1913 metais patentavo švedas elektros inžinierius Gideonas Sundbackas. Jis septynerius metus dirbo JAV bendrovėje „Universal Fastener Company“ tobulindamas įvairiausius užtrauktukus ir išvystė „Hookless Fastener No 1“ idėją – dvi eiles dantukų, kurias sujungia per jas judantis metalo gabalėlis.

Ankstyvieji užtrauktukai daugiausiai buvo naudojami tabakinėms užtraukti, bet ketvirtame dešimtmetyje jie buvo pradėti naudoti ir rūbams po to, kai Amerikoje buvo vykdoma lobistinė kampanija, raginanti įsiūti užtrauktukus į vaikų rūbus, kad šie galėtų apsirengti be tėvų pagalbos.

1930 metais įsteigtas žurnalas vyrams „Esquire“ šlovino užtrauktuko potencialą pašalinti netyčinių „aprangos nelaimių“ tikimybę.