Kraupi lietuvės patirtis Filipinuose: smurtas, badas ir pro automobilio langą mėtomas maistas

Sustoji šalikelėje, pro automobilio langą ant žemės pameti maišelį su maistu, prie kurio žmonės supuola kaip šunys prie numesto kaulo, ir staigiai važiuoji toliau – negalima delsti, nes išbadėję vietiniai gali būti pavojingi.

Tai – ne ištrauka iš nuotykių knygos, o tikra Filipinuose gyvenančios lietuvės Aurelijos Skikaitės patirtis. Ji praėjusį savaitgalį vyko padėti taifūno nusiaubto regiono gyventojams.

A. Skikaitė šiuo metu gyvena Filipinuose, Sebu mieste. Visą savaitę ji dirba marketingo srityje, o savaitgalius skiria šalies pažinimui. Į Filipinus lietuvė atvyko prieš du mėnesius ir čia planuoja likti iki vasaros.

Pasak A. Skikaitės, nors žiniasklaida taifūną pakrikštijo „Haiyan“ vardu, vietiniai jį vadina „Yolanda“. Apie atlekiantį baisų taifūną lietuvė žinojo jau prieš savaitę – perspėjo vietiniai bendradarbiai. Ji pradėjo tyrinėti „Yolandos“ kryptį ir stiprumą, Filipinų taifūnų istoriją.

Po kelių dienų pradėjo jaustis visų žmonių nerimas, imta ruoštis gresiančiai stichijai. Iš prekybos centrų žmonės tiesiog šlavė maistą – daugiausia tunų ir kukurūzų konservus, ryžius, sausainius, taip pat kitus išgyvenimui reikalingus produktus – baterijas, žvakes. Ypač paklausus buvo vanduo. Filipinuose žmonės ypatingai religingi, tad visa „šventoji atributika“ taip pat buvo šluojama iš lentynų.

Apie gresiantį pavojų įspėjo ir gyvūnai

Vietiniai perspėjo, kad paskutinį kartą pralėkus taifūnui, elektros nebuvo visą savaitę, o gatvės patvino. Meras pranešė, kad visos mokymo įstaigos uždaromos jau ketvirtadienį. A. Skikaitės teigimu, ore buvo galima užuosti nerimo, baimės ir laukimo kvapą. Visi, kas gyveno nesaugiausiose zonose, ypač prie vandenyno, persikraustė pas draugus ar giminaičius.

Daugybė žmonių buvo evakuota. „Likus dienai dviem iki taifūno, gyvūnai buvo kaip pašėlę: šunys lojo visą naktį, gaidžiai giedojo ne saulei patekėjus, bet kiek tik jėgų turėjo, pastebėjau, kad pro langus ir kitus plyšius į vidų sugužėjo daug driežų. Atrodo, pati gamta ruošėsi ir slėpėsi“, – pasakoja A. Skikaitė.

Lietuvė į darbą penktadienį jau nėjo, o ketvirtadienio vakarą su keliais draugais prisipirko maisto maždaug trims dienoms į priekį. Prekybos centrai jau buvo tušti, žmonės išsigandę susislėpė namuose, gatvės buvo tuščios. Lietuvė su draugais susirinko į vienus namus, kuriuose buvo daug maisto ir stalo žaidimų. Paliekant savus namus, sutikta kaimynė perspėjo laikytis saugiai ir melstis, jog nieko neatsitiktų.

„Yolanda“ į Sebu atsibeldė penktadienio ryte, apie 7-8. val. Pažadino ypatingai stipraus vėjo gausmas, pažiūrėjusi pro langą pamačiau, jog visi medžiai lankstomi kaip pagaliukai prie žemės. Lijo lietus, elektros taip pat jau nebebuvo“, – prisimena pašnekovė.

Pro langą ji stebėjo, kaip kaimynas kieme bando gelbėti išsigandusius gaidžius, kaip keli vietiniai vaikai išbėgę laukan žaidė su lietaus vandeniu ir vėju. „Yolanda“ jos gyvenamame rajone pasiekė trečią lygį, tuo metu Taklobane kirto aukščiausiu – pirmu lygiu.

A. Skikaitė šeimai į Lietuvą siuntė žinutes ir ramino, kad yra saugi ir nieko jai neatsitiks. Pasibaigus lietui ir vėjui, į dienos šviesą lietuvė išlindo šeštadienį. Saulė tiesiog kepino, visos gatvės buvo nuklotos lapų ir šakų kilimu, žmones tvarkėsi, valėsi, pjovė nulūžusius medžius.

Telefonas buvo išsikrovęs, elektros ir vandens nebuvo. Lietuvė nieko nežinojo apie ypatingai nuskriaustus kraštus. Po keleto valandų atsirado ir elektra, ir vanduo. Sėdusi skaityti naujienų, lietuvė sužinojo, kad aukų skaičius labai mažas. Tačiau visi suvokė, kad tik laiko klausimas, kada išaiškės realybė. Paaiškėjus naujienoms apie Taklobano miestą, vietiniai reagavo labai skaudžiai – visiems buvo be galo gaila. Darbe pradėtos rinkti lėšos, kad už surinktus pinigus nelaimėliams būtų siunčiamas vanduo.

Gydytoją nužudė, jo dukrą išprievartavo

Sebu po stichijos greitai susitvarkė ir toliau gyvena įprastą gyvenimą. „O Taklobane šiuo metu baisiau už košmarą. Sklando daugybė žiaurių istorijų. Ten neliko nieko. Vietiniai sakė, jog laukė itin stipraus vėjo ir jam buvo pasirengę, bet nesitikėjo išvysti trijų metrų bangų“, – dėstė A. Skikaitė.

Mieste sklando istorija apie vietinį daktarą, kuris po žemės drebėjimo vyko gydyti į Taklobaną. Daktaras vieną dieną buvo sužeistas įniršusių alkanų vietinių – tai galėjo būti iš kalėjimo pabėgę kaliniai. Nusikaltėliai išprievartavo jo dukterį, o jis pats nuo patirtų sužalojimų mirė. „Ši baisi istorija sukrėtė visus čia esančius“, – sakė pašnekovė.

Pasak A. Skikaitės, Taklobane prievartaujamos moterys, vieni iš kitų vagią maistą. Dalis susibūrė į saugesnes bendruomenes, dalinasi daiktais ir bando apsisaugoti nuo plėšikų.

„Ten vis dar guli nesurinkti kūnai, nes nėra galimybių prieiti, ore tvyro karštis, gyventi pavojinga. Sužeisti žmonės tiesiog bando patys gydytis. Valdžia labai slepia tokius dalykus ir visiškai neigia, bijo prieš visą pasaulį įgyti purviną reputaciją“, – sako Filipinuose gyvenanti lietuvė.

Skelbiama, kad kai kurie žmonės neturės elektros energijos iki vasario mėnesio.

Prie maisto – kaip šunys prie kaulo

Praėjusį savaitgalį A. Skikaitė lankėsi vietovėje, 30 km nutolusioje nuo Taklobano. 15 savanorių – draugų ir giminaičių, nepriklausančių jokiai organizacijai – ryžosi padėti tiems, kurie dabar nieko neturi. Akciją finansavo kaimynystėje gyvenantis turtingas žmogus.

Į šį pamirštą kraštą šalia paplūdimių ir kalnų neprivažiuoja jokia pagalba, nes visas dėmesys skiriamas nelaimės epicentrui – Taklobanui. „Į Taklobaną važiuoja žurnalistai, visi apie jį žino ir norintys padėti savo pagalbą siunčia ten. Tuo metu visiškai šalia daugybė žmonių taip pat be namų ir tiesiog miršta iš bado“, – sako A. Skikaitė.

Savanoriai pirmiausia susisiekė su vietovės mero žmona. Ši perdavė žinutę visiems gyvenantiems kalnuose ir paplūdimiuose, jog šeštadienį susirinktų į vieną vietą. Tikėtasi mažiausiai 800 žmonių, todėl buvo suruošta daugiau nei 1000 maisto paketų. Vieną paketą sudarė sumuštinis, virtas kiaušinis, ryžių sriuba, litras vandens ir sausainiai vaikams. Pašnekovės teigimu, žmonės čia bando išgyventi už ypatingai žemas kainas pardavinėdami paskutinius daiktus, bet ten pagrindinė valiuta veikiausiai yra geriamas švarus vanduo.

„Prieš kelionę buvome perspėti, kad artėjant prie vietovės sustoti jokiu būdu negalima – vietiniai tiesiog staiga atsiduria ant automobilio stogo, barškina į langus, maldauja vandens ir maisto. Važiuojame ir sutinkame pirmą grupelę vaikų su plakatais „Help“ („Padėkite“ – DELFI). Kitas užrašas skelbė, jog jiems reikia tik vandens. Negalėjau nuleisti akių, vaikai išpūtė pilvukus ir gailestingai laukė, kol kas nors sustos. Mes sustojome. Atidarėme langą ir tiesiog greit ant žemės pametėme maišelį su maistu. Buvo žiauru: visi supuolė, atrodė, kaip šunims būtume kaulą numetę. Man rankos ir kojos nutirpo. Vairuotojas nieko nelaukęs uždarė langą ir, kol visi nespėjo sulipti ant automobilio, nuvažiavome toliau. Kai kurie jų agresyvūs, gali sužeisti ar net ryžtis žudyti“, – kvapą stingdančią akimirką prisimena A. Skikaitė.

Įdegę veidai, balti dantukai, atsikišę vaikų pilvai, bet laimingos akys

Kuo toliau, tuo daugiau jie kelyje sutiko grupelių su plakatuose įrašytais prašymais padėti. Pagaliau po triju valandų kelionės pavyko pasiekti kelionės tikslą. Savanorius pasitiko elegantiška paprasta damutė – mero žmona.

Atvykėlių jau laukė daugybė vaikų ir gerokai mažiau suaugusiųjų: kiekviena šeima turi po šešis ir daugiau vaikų. Pasak lietuvės, filipiniečiai labai geri, nuoširdūs ir ypatingai nedrąsūs. Į atvykėlę jie ne žiūrėjo, bet spoksojo. Vieni nedrąsiai šypsojosi, o kai atsakydavai tuo pačiu, nuleisdavo galvą ir išsišiepę iki ausų laukdavo, kol nueisi.

Visi susirinkusieji buvo suskirstyti į linijas, jiems išdalyti numeriukai – taip bandyta apsidrausti, kad kai kas maisto paketų nepasiimtų kelis kartus. „Pradėjome dalybas, visi dirbome išsijuosę, saulė kepino, reikėjo greitai suktis, visi nekantriai stoviniavo eilėse. Kalbinome visus – ir suaugusius, ir vaikus. Jie man tik kartojo „Salamamt mam” („ačiū, mam“ – tai įprastas mandagus kreipinys Filipinuose). Įdegę veidai, balti dantukai, vaikų pilvai atsikišę, bet akys laimingos“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.

Dauguma nieko nelaukė ir sėdosi šalia valgyti. Po maisto dalybų teritorija buvo pilna šiukšlių. Savanoriai vaikams pasakė, jog šie rinktų šiukšles, o už tai gaus dar vieną krepšelį su maistu. Jie kaip vijurkai pradėjo lakstyti, kai kurie net ėmė peštis dėl šiukšlių. Už šiukšlių rinkimą vaikai gavo sausainių.

Pavalgę pradėjo žaisti ir dūkti

Pavalgę visi atrodė drąsesni. Vieni lėkė į jūrą maudytis, kiti su krepšinio kamuoliu ėmė žaisti futbolą. Vaikai rodė, kaip reikia žaisti padangos ridenimo žaidimą, įsijautę tryško noru parodyti viską, ką moka, kokių žaidimų žino, į kokius medžius laipioja.

Praleisti su vaikais visos dienos savanoriai negalėjo, nes turėjo grįžti į Sebu. Vaikams jie pažadėjo sugrįžti kitą savaitgalį. „Dienos pabaiga buvo ypatingai puiki – tokio jausmo negalima nei aprašyti, nei apsakyti. Tiems žmonėms trūksta ne tik maisto – jiems reikia ir drabužių bei paprastų buitinių daiktų. Trūksta jiems žmogiškos pagalbos, žinojimo, kad nėra užmiršti. Sunku apsakyti tą kontrastą. Vietovė nuostabi, su visiškai suardytais namukais, nulūžusiomis palmėmis ir baltu akį rėžiančiu smėliu. Vanduo ryškus, vaikai ryškūs, mieli, bet alkani ir susirūpinę tėvai šalia“, – pasakoja pašnekovė.

A. Skikaitė sako, kad kai kurie kolegos, sužinoję apie jos dalyvavimą akcijoje, negalėjo nustoti dėkoti. Jiems, nuo stichijos praktiškai nenukentėjusiems, rūpi, kaip po nelaimės išgyvens jų „broliai ir sesės“. Taip filipiniečiai vadina tautiečius.