Kultūra Lietuvių humoro jausmas: ar mokame juoktis iš savęs, ar tik šaipomės iš kitų?

„Lietuviai – vienintelė pasaulyje tauta, dirbanti užsienyje, o atostogaujanti savo šalyje. Tik Lietuvoje važiuodamas didžiausiu leistinu greičiu stabdai eismą. Lietuvoje policininkai per mėnesį uždirba tūkstantį litų, o per dieną – 3 tūkstančius. Lietuvoje kainos yra prieinamos: prieini, pasižiūri ir nueini.“ Tai – keli iš interneto platybėse klaidžiojančių lietuvių sukurtų anekdotų apie save. Koks yra lietuvių humoro jausmas? Iš ko lietuviai labiausiai mėgsta juoktis?

To lrytas.lt klausė Didžiojoje Britanijoje daugelį metų gyvenusio žurnalisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio, anksčiau klounu dirbusio rašytojo ir pedagogo Arkadijaus Vinokuro, geru humoro jausmu garsėjančios olimpinės čempionės šaulės Dainos Gudzinevičiūtės, etnologo Liberto Klimkos, seniausios humoro laidos „Dviračio šou“ kūrėjo Haroldo Mackevičiaus ir Lietuvoje gyvenančio švedo Jono Ohmano.

Apie lietuvių ir anglų humorą

Žurnalistas ir rašytojas Andrius Užkalnis: „Lietuviai juokiasi iš tų pačių dalykų, kaip ir visi kiti: iš svetimų nesėkmių, iš to, kad kvailai atrodo, iš nesusipratimų ir nesusišnekėjimų.

Juokdamasis iš kito tariamai pakylėji save patį. Todėl lietuviai, kaip ir daugelis užguitų, kompleksuotų tautų noriai juokiasi iš valdžios ir ponų. Jiems atrodo, kad taip jie skriaudikams atsilygina.

Daugumas lietuvių tautos mylimų humoristų aptarnauja ir tenkina būtent šį sentimentą. Humoru mes labai panašūs į rusus, esame dar viena nuskriaustųjų tauta, tik mažesnė.

Iš savęs moka pasijuokti nedaugelis. Tie, kas sugeba, – tai tikrasis elitas. Jie tiesiog pasmerkti visą laiką būti „viršuje“ ir kiekvienose dalybose gauti geriausią kąsnį. Apie tokius žmones sakoma, kad jiems sekasi. Taip yra todėl, kad tie, kas nebijo pašaipos, nebijo nieko.

Visi kiti labai bijo pasirodyti juokingi, todėl jų gyvenimas prabėga apgailėtinai stengiantis atrodyti rimtai ir solidžiai. Grįžę iš prasto darbo į nejaukų būstą, atsisėdę prie nebemylimos ir susiraukusios žmonos, jie žiūri kvailą rusų laidą „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ ir skaito lėkštas Juozo Erlicko įžvalgas bei džiaugiasi – žiūrėk, tuos visus sudirbo dar baisiau, negu mane kas nors sudirba kas dieną.

Nuo to jiems palengvėja, kaip senovės Romos miestelėnams, žiūrintiems gladiatorių kautynes: kai matai kitą kenčiantį ir žeminamą, savo gyvenimo nykuma atrodo labiau pakenčiama.

Lietuviai humoru kai kada praskaidrina nykumą, piktumą ir pavydą, tik retas kuris padaro jį nuolatiniu gyvenimo palydovu. Toks žmogus laikomas pavojingu, nestabiliu ir kuoktelėjusiu.

Anglai humorą naudoja viskam ir visada. Jie – keistuolių tauta šaltoje, lietingoje ir ankštoje saloje. Anglai viską daro kitaip ir dėl to kažkada užkariavo pusę pasaulio, tačiau kai viską darai kitaip, aplinkiniai sukioja pirštais prie smilkinio.

Anglai taip nuo šito pavargo, kad išmoko juoktis iš pačių savęs nesustodami. Iš anglo pasišaipyti neįmanoma – jis jau pats iš savęs bus pasišaipęs triskart pikčiau, nei koks nors užsienietis sugebės tai padaryti. Aš nežinau kitos tautos, kurios gyvenime humoras užimtų daugiau vietos.“

Švedijoje ir Izraelyje gyvenęs teatro ir judesio meno aktorius, rašytojas, pedagogas ir žurnalistas Arkadijus Vinokuras: „Lietuvoje į aukštesnio intelektualinio lygio politinę satyrą žiūrima labai skeptiškai, nors toks žanras labai populiarus Amerikoje ir Rusijoje. Ir nežinau, kodėl. Nes Lietuvoje tikrai yra žmonių, kurie sugeba pajuokauti. Tačiau į humoristus ir klounus kažkodėl žiūrima kaip į kvailelius.

Lietuviams juoktis iš savęs yra tabu, jie labiau mėgsta juoktis iš kitų. Žinau anekdotą: „Krikščionys mėgsta tik vieną žydą ir tik todėl, kad jis prikaltas prie kryžiaus.“

Arba kitas: „Kalbasi krikščionių kunigas ir žydų rabinas, kieno tikėjimas galingesnis. Krikščionis pasakoja: „Plaukiojo jūroje žvejo valtelė, prasidėjo audra, žvejas ėmė melstis. Meldėsi, meldėsi, prašė pasigailėjimo, ir Dievas padarė taip, kad 100 metrų aplink valtį jūra nurimo.“ Rabinas pasakoja: „Eina Chaime šeštadienį Gedimino prospektu, žiūri – maišas, atidaro, o jame – pinigai. Šeštadieniais žydai negali turėti jokių reikalų, susijusių su pinigais. Chaime meldžiasi: „Dieve, padaryk, kad 50 metrų aplink mane būtų pirmadienis.“

Mes, žydai, esame labai savikritiški, mėgstame juoktis iš savęs, taip galbūt gindamiesi nuo kitų pajuokos. Žydams būdingas šmaikštumas, kuris pataiko tiesiai į širdį, bet tam reikia intelektualinio pasiruošimo.

Lietuviai mėgsta juoktis iš kitų ir daro tai grubiai. Blogiausios nuomonės esu apie per televiziją rodomas humoro laidas.

Ar ten humoras? Galbūt žmonės nemoka jo pateikti? Atrodo, kad stengiasi viską pateikti kuo šlykščiau, kuo grubiau, kuo lėkščiau. Siekia ne pasijuokti, o pažeminti.“

Apie moterų humorą

Sportininkė Daina Gudzinevičiūtė:„Žinoma, kad lietuviai turi humoro jausmą. Net šunys ir katės jį turi, tik kiekvieno humoras savitas. Nemanau, kad galima apibendrintai kalbėti apie tautos humoro jausmą.

Kiekvienoje situacijoje vieni mato juokingus dalykus, kiti – graudžius. Juk yra toks posakis: „Nežinau – verkti ar juoktis“. Kai man būna tokia situacija, ar renkuosi juoką.

Galbūt lietuviai taip nemoka iš savęs juoktis, kaip žydai. Gal todėl, kad nesame tokie tipiški? Bet man nelabai patinka apibendrinimai. Juos naudoju tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kalbėdama apie taksistus – jie važinėja klaikiai. Tačiau tokių apibendrinimų, kad viena tauta tokia, o kita kitokia, stengiuosi nedaryti.

Galbūt sportas mane išmokė neskirstyti žmonių pagal tautybes. Todėl pasakyti, kad koks nors žmogus turi humoro jausmą dėl savo tautybės, negaliu.

Vieni žmonės gyvena lengvai, kiti sunkiai. Ir tai visiškai nepriklauso nuo pajamų, šeiminės padėties ar kitų panašių dalykų. Tai tiesiog pačių žmonių pasirinkimas.

Lietuviai dažniausiai juokauja apie politiką, šovinizmą ir seksą. Vyrai labiau mėgsta į tai liežuvį galąsti, moterys labiau linkusios pasimaivyti. Jeigu juokinga, aš ir juokiuosi, neraudonuosiu juk kaip šešiolikmetė išgirdusi nešvankų juokelį.

Vienas benamis gatvėje prie konteinerio man yra pasakęs, kad per televizorių aš atrodau geriau. Ilgai krykštavau.

Vienas simpatiškas ir geras žmogus man sakė, kad kai jis pamatė krokodilą, pirmiausia pagalvojo apie mane. Šitas komplimentas užima pirmą vietą mano komplimentų kolekcijoje. Paskui šitas žmogus vos ne verkdamas bandė paaiškinti, kad taip apie mane pagalvojo dėl to, kad aš myliu gyvūnus.

Galima šaipytis arba tyčiotis, tačiau reikia jausti skirtumą tarp šių dalykų. Man patinka humoristai, kurie šaiposi, bet nemėgstu tų, kurie tyčiojasi.

Kartais paskaitau komentarus internete. Čia taip pat matyti, kad vieni žmonės moka gražiai pajuokauti, o kiti piktai tyčiojasi. Kartą skaičiau tekstą apie tai, kaip dzūkui įkando angis. Tik po to, kai suprato, kad jam įkando angis, jam pasidarė bloga. Pradėjo pykinti ir galvą skaudėti.

O po tekstu – komentaras: „Neseniai bendravau su uošve, simptomai panašūs.“ Kaip gali nesijuokti?“

Apie senovės lietuvių humorą

Etnologas Libertas Klimka: „Lietuviams tikrai nesvetimas humoro jausmas, nors mes – ir žemdirbių kultūros tauta. 1937 m. įžymusis tautosakininkas Jonas Balys išleido rinktinę „Lietuvių sąmojus“. O įvairių laikotarpių lietuvišką humorą etnologai B.Kerbelytė ir P.Krikščiūnas sudėjo į knygą „Lietuvių liaudies anekdotai“, išleistą 1994 m. Štai keletas trumpučių dialogų iš šių rinkinių:

Teisėjas kaltinamajam: – Ar jūs žinote, kiek galite gauti už melagingus parodymus? – Žadėjo tūkstantį dolerių!

Žmona kandidatui į Seimo narius: – Esu įsitikinusi, kad už tave balsuos visi dori žmonės. – Menka paguoda: reikia, kad balsuotų dauguma...

Gatvėje:– Kodėl prašai išmaldos? – Aš noriu valgyti. – O kodėl tu neini dirbti? – Oho, kai aš dirbu, tai dar daugiau noriu valgyti!

Tėvas sūnui moksleiviui: – O kur tavo dienoraštis? – Aš jį paskolinau Petriukui. Jis nori savo tėvus išgąsdinti.

Kaimynas ūkininkas kaimynui: – Antanai, ar tavo karvės rūko? – Na ne, nerūko. – Tada tavo tvartas dega!

Kaime lietuviai vienas kitam pokštus mėgdavo krėsti per Melagių dieną. Miestelėnai Balandžio 1-osios juokus ir išdaigas pamėgo krėsti nuo XIX a. pradžios.

1817 m. Vilniaus inteligentai įkūrė Nenaudėlių („Šubravcų“) draugiją ir leido satyrinį laikraštėlį „Grindinio žinios“. Spaudos žodžiu, išjuokiant ir išsityčiojant buvo kovojama su pasenusiais papročiais ir visuomenės ydomis: girtavimu, azartiniais lošimais, tamsumu, pomėgiu bylinėtis, baudžiauninkų engimu, tuščiu didžiavimusi kilme ar turtais.

Sovietmečiu didžiuliu tiražu ėjo žurnalas „Šluota“. Mūsų dienų aktualijas geriausiai atspindi juodasis humoras ir nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko kūryba.“

Apie televizijos humorą

Vienas iš 18 metų televizijos eteryje rodomos humoro laidos „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldas Mackevičius: „Laidos sėkmę garantuoja tai, kad ji nuolat keičiasi ir ją kuria įdomūs, gabūs bei profesionalūs žmonės.

Humoro jausmas yra toks dalykas, kuris negali būti būdingas tam tikrai tautai, rasei, religijai ar lyčiai. Tai – labai subjektyvus dalykas. Lietuvių humoro jausmas nesiskiria nuo kaimyninių šalių humoro jausmo. Juk nepradėsime kalbėti apie tai, kad skiriasi aukštaičių ir žemaičių ar Šilalės ir Šilutės gyventojų humoro jausmas.

Gebėjimas pokštauti ir suprasti juokus – individuali žmogaus, o ne tautos savybė. Todėl negaliu sakyti, kad per 18 metų lietuvių humoro jausmas keitėsi. Savo laidoje mes šaipomės iš mūsų politikų ir politinės sistemos, o šios temos yra juokingos ir dar ilgai bus juokingos. Čia mes temų nepritrūksime. Kiti bendražmogiški dalykai – vaikų bei tėvų santykiai ir pan.

Šaipydamiesi iš valdžios mes šaipomės ir iš savęs.

Kai kuriame personažus, mes stengiamės, kad jie būtų kuo tikresni, kad juose būtų galima atpažinti save ar kaimyną.“

Apie skandinavų humorą

Keliolika metų Lietuvoje gyvenantis švedas vertėjas, žurnalistas ir dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas: „Iki galo neperpratau lietuvių humoro. Man jis atrodo grubus ir nepriimtinas. Man nepatinka lietuvių filmo „Zero“ ar „Dviračio šou“ pokštai.

Palyginti skandinavus ir lietuvius, panašus nebent abiejų tautų liaudies humoras. Bet čia panašiai kaip su maistu. Žaliava ta pati ir patirtis palyginti panaši, bet galutinis produktas skiriasi.

Lietuvių humoro jausmas persmelktas provincialumu, kartais net „mužikiškas“. Jis paveldėtas iš sovietmečio, perimtas iš rusų. Geriausi anekdotai Lietuvoje – tiesiog išversti rusiški anekdotai. Norėtųsi, kad būtų daugiau savarankiškumo. Lietuviai juk iki šiol net keikiasi rusiškai. Pavyzdžiui, pasakoja anekdotą lietuviškai, bet pabaigia jį rusiškai.

Lietuviai mėgsta žeminti. Juokiasi iš vyro ir žmonos santykių, gudravimo, neištikimybės.

Žmogaus ir šalies patirtis išryškėja per humorą. Todėl gal aš ir nesuprantu lietuvių pokštų. Reikia turėti bendros patirties, kad suprastume humorą.

Lietuvoje nėra vieno dalyko, kuris Skandinavijoje labai populiarus, – tai „Stand up“ tipo komedijos, kai žmogus atsistoja bare ir gyvai juokauja.

Švedijoje yra toks personažas – moteris, kuriai nesiseka su vyrais. Man patiko vienas jos anekdotas: „Kas bendro tarp vyro ir mėsos faršo? Tai, kad ir vyrą, ir mėsos faršą sudaro pusė kiaulienos ir pusė jautienos.“ Sunkią patirtį ir pažeminimą ji paverčia pokštu.

Garsiausias „Stand up“ žanro humoristas Švedijoje yra homoseksualus. Jis nuolat pokštauja apie homoseksualus ir tai tikrai juokinga.

Skandinavų humoras kyla iš gyvenimo patirties, jam būdingas lengvas absurdiškumas, tačiau politinių temų beveik nėra.

Kitas klausimas, kas Lietuvoje yra vertybė? Lietuvybė ar dorumas? Jei nėra vertybių, nėra iš ko ir tyčiotis.“