Kurgi tie robotai?

Skutimosi mašinėlė zvimbia, siurblys ūžia... Taip, visa tai irgi yra vadinama „robotais“, o jų gamintojai skelbiasi „robotų kūrėjais“, bet užtenka tų vaizduotę žadinančių žodžių – kurgi tie robotai? Filmuose jie vaikšto ir elgiasi lyg žmonės jau ilgai, o dar seniau pasakojimai apie žmonių bei robotų karus pasirodė knygose, tačiau net ir šiandien viskas, ką jie tesugeba - nevėkšliškai sukiotis ar atlikti vos vieną deramą funkciją, tokią kaip bėgimas.

Ko jau ko, o šnekų apie naujos kartos robotus netrūksta. Tiesa, jos visad skamba taip pat: „po 5-ių metų robotai darys tą ir aną...“, arba kartais netgi paranojiškai: „kas nutiktų, jei mūsų sukurti robotai sukiltų?..“. Įdomu, ko pastaruoju atveju imtųsi maištaujantys robotai, kurie šoka striptizą. Visgi dar ankstoka to baimintis. Išsigąsti nebent verstų roboto, gebančio sulankstyti rankšluosčius, kaina, kuri siekia 400 000 JAV dolerių. Daugoka, ypač kai šis vienetą sulanksto per 6 minutes. Na, jis taip pat galėtų nesudaužęs nunešti nešvarų arbatos ar kavos puodelį į kriauklę... Iš aštunto karto, nes daiktai dažnai slysta iš jo metalinių rankų. Jei susidomėjimas dar neatslūgo, tai roboto pavadinimas yra „HERB“ (Home Exploring Robotic Butler) ir jis tėra prototipas, tad kol jo parduotuvių vitrinose nematyti, mokslininkai ir toliau tobulins prietaiso gabumus.

Vienas iš galvos skausmų robotų kūrėjams yra ribotos aparatų galimybės spręsti uždavinius, kurie nėra numatyti, užprogramuoti iš anksto. Šiuolaikiniai mokslininkai siekia įgalinti humanoidinius robotus „mokytis“ iš savo klaidų, tarkim, dėl jo kaltės netyčia sudužus lėkštei virtuvėje, procesorius įvertintų priežastis, dėl kurių taip nutiko ir jų nebekartotų. Deja, realybėje viskas nėra taip jau paprasta, kadangi visi tie kompiuteriniai protai šachmatuose ar strateginiuose žaidimuose, kurie beveik nuolat įveikia žmogų, yra užprogramuoti į atitinkamas situacijas reaguoti tik taip ir ne kitaip. Taigi, plačiau kalbant, visa tai yra savotiška žaidėjų apgaulė, nes dirbtinis intelektas, kad ir koks geras jis būtų šaškėse, susiduria su rimtais sunkumais stengdamasis sulankstyti skalbinius – štai kam iš tikrųjų reikalingos smegenys!

Apibendrinant situaciją, reikėtų pamąstyti, kokia gi būtų menamo roboto ateitis tądien, kai šis jau būtų parengtas atlikti jam pavestas užduotis: paruošti maistą, sutvarkyti kambarius, galbūt net išvalyti šeimininkui dantis. Iš pažiūros jis būtų tikra laiko taupymo mašina, bet ar viso to tebereikės? Juk šiandien kuriamos dangos, kurios dėl nanodalelių išsidėstymo niekada neišsipurvina, jau dabar galim perjungti televizorių vien balsu ir mokslo pasaulis ieško, kaip praktiškai įgyvendinti idėją „prietaisų valdymas mintimis“. Taigi, kol humanoidinių robotų vis dar nėra, žmonijos pažanga nuosekliai daro viską, kad jų ir nebūtų pasigesta.