Leon Somov ir Jazzu Vilniuje – naikinant „kaip lietuviams“ stereotipą

Vakar po labai ilgos muzikinės ir priverstinės scenos
pertraukos savo gerbėjams vėl pasirodė Leon Somov ir
Jazzu, kurie Vilniaus Teatro arenoje pristatė savo naujausią
albumą „Leas and sees“. Tai buvo vienas profesionaliausių ir
moderniausių pasirodymų, kurį esu matęs lietuvių grupių
koncertuose. Ir net išvakarėse, pabuvus pasaulinio lygio
žvaigždžių Hurts koncerte, nesijautė jokio skirtumo. Tokia
pat kokybė tiek vaizdo, tiek muzikos prasme.
Žodis žvaigždė galvoje sukosi jau stovint vestibiulyje ir
laukiant, kol į salę bus pradėti leisti žmonės. Visiškas sold-
out. Tai džiugina, nes Leon Somov ir Jazzu tikrai nusipelnė
tokio dėmesio. Klausimas, kodėl taip ilgai į pačią salę
nebuvo leidžiami žmonės paaiškėjo vos ten įžengus. Be
įspūdingai atrodančių dekoracijų, mus pasitiko ir visa grupė
(išskyrus Jazzu) ir savo vietose, pasiruošę pradėti koncertą,
prastovėjo visą pusvalandį, kol publika ieškojo savo vietų.
Pačios dekoracijos buvo įspūdingos, nors ir minimalistinės. Ant lubų kabėjo didžiuliai rutuliai, kurie viso
koncerto metu švietė įvairiausiomis spalvomis, taip pat keletas įvairiausių pakylų, įskaitant ir
besisukančią, ant kurios Jazzu atrodė kaip balerina iš prisukamos muzikinės dėžutės, atlikdama dainą
„Tik tok“. Ant scenos taip pat buvo keletas disko rutulių, kurių pagalba buvo išlaužiama šviesa. Apskritai
apšvietimas buvo daugiau nei įspūdingas. Dinamiškas, pritaikytas kiekvienai dainai atskirai, nuolat
pateikiant naujų sprendimų. Galiausiai blizgiu užtiesalu aptraukta sofa, ant kurios Jazzu atliko tik vieną
dainą, tačiau nereikalingo daikto jausmo ji nesukėlė. Visa scenografija atrodė taip, kaip ir skambėjo
muzika tiek koncerte, tiek naujame albume – skoningai subtili, bet kartu ir su disko stilių
atstovaujančiais motyvais.
Dar stovint prie įėjimo į akis krito publikos amžius. Nors Leon Somov ir Jazzu yra viena populiariausių
grupių Lietuvoje, spygaujančių nepilnamečių čia aptikti beveik nepavyko. Daugiausiai vyravo vidutinio
amžiaus solidūs žmonės. Tai džiugina, nes visada tikėjausi, kad tokios grupės kaip ši, Jurga ar Skylė
lavins ir vyresnių žmonių Lietuvoje skonį, kuris, akivaizdu, ir taip nėra prastas.
Savo albume „Lees and seas“ žadėję daugiau
gyvų instrumentų nei visada, grupė šią viziją
perkėlė ir ant scenos. Be Leono, Jazzu padėjo
pilnas sąstatas – būgnai, bosinė gitara,
klavišai, gitaros ir puikūs pritariamieji vokalai.
Gyva grupė naujoms dainoms tikrai pridėjo
šarmo. Jei kai kurios skambėjo panašiai kaip
ir albume, tai „Master blaster“ sužibėjo
visiškai naujomis spalvomis. Tiesiogine to
žodžio prasme. Scenoje net nebuvus fuzuotų
gitarų, galima buvo pagalvoti, kad tai roko
grupės kūrinys. Būgnai, bosinė gitara ir puiki
vaizdo instaliacija šią dainą pavertė tikrai
agresyviu ir šiurpuliukus varančiu kūriniu,
kuris labai priminė Jurgos dainą „+37“.
Koncerto meniu buvo sudarytas beveik tik iš
naujų dainų, tad kaip ir buvo žadėta, tai buvo tikras albumo pristatymas. Kuo aš džiaugiuosi, nes naujas
albumas mane tikrai sužavėjo, tad nenuliūdau neišgirdęs „Tik pasilik“, kuri yra viena tų, kurių norėčiau,
kad ši grupė nebūtų sukūrusi. Bet čia asmeninės simpatijos. Taigi, koncerto metu išgirdome didžiąją dalį
naujų dainų iš „Leas and seas“ ir porą superhitų, tarp kurių labiausiai išsiskyrė „Aš tikiu tavo tyla“,
sugrota net du kartus. Viena daugiausiai dėmesio sulaukusių ir emocijų sukėlusių dainų tapo „For V“ –
baladė sukurta Vytautui Šapranauskui atminti. Apskritai visas koncertas puikiai laviravo tarp lyriškesnių ir
labiau pop stiliaus dainų bei kiek greitesnių elektroninių kūrinių. Bet kokiu atveju, matant, kaip prie
albumo pardavėjų po koncerto nusidriekė eilė, galima spėti, kad publika naujas dainas įvertino tikrai
palankiai.
Pati Jazzu viso koncerto metu akivaizdžiai džiaugėsi vėl
grįžusi ant scenos. Nors kaip visada Justės bendravimas
laviravo tarp kiek arogantiško ir šilto betarpiško, bendrame
vaizde liko tik teigiamas įspūdis.
Jau turime grupių, po kurių koncertų nebereikia sakyti –
„Buvo gerai. Kaip lietuviams tai tikrai gerai“. Leon Somov ir
Jazzu tikrai panaikino etiketę „kaip lietuviams“. Tiek dainos,
tiek pasirodymas buvo aukščiausio lygio, o Teatro arenos
akustika tik padėjo tai atskleisti. Bėkit ir pirkit bilietus, kurių
jau tikriausiai vis tiek nebėra. Tuomet belieka tik graužtis, nes
yra dėl ko.