Lietuvė pasakoja apie siaubingas darbo sąlygas Britanijos pomidorų sandėlyje

Migrantai darbininkai ištisus metus stengiasi patenkinti vaisių ir daržovių paklausą Didžiojoje Britanijoje, tačiau vis dar netyla kalbos apie prastas darbo žemės ūkio sektoriuje sąlygas ir darbininkų išnaudojimą, praneša theecologist.org.

„Nėra jokio teisingumo, tik diskriminacija... su darbininkais elgiamasi kaip su galvijais, o ne žmogiškomis būtybėmis, nesitikėjau, kad bus taip blogai“, – sako Irena verkdama. Irena yra migrantė darbininkė iš Lietuvos, kuri iki šiol dirbo Didžiosios Britanijos žemdirbystės sektoriuje. Kaip tūkstančiai kitų darbininkų iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Ukrainos ir kitų šalių, ji išvyko iš savo gimtosios šalies, kad galėtų užsidirbti pinigų, skindama vaisius ir daržoves Didžiojoje Britanijoje. Tačiau, Irenos teigimu, įspūdį apie šalį jai ir kitiems sugadino sunkios darbo sąlygos ir išnaudojimas.

Nuo to laiko, kai ją atleido Didžiosios Britanijos kompanija, aprūpinanti produktais šalies prekybos centrus, kurioje ji skynė pomidorus – jos teigimu, neteisėtai, ir be jokio įspėjimo – moteris yra bedarbė. Ji buvo išvykusi, o kai grįžo, ją įdarbinusi agentūra pranešė, kad jai darbo nebeturi. Moteris sugebėjo susirasti darbą kitame ūkyje, kuriame skynė braškes, tačiau taip pat buvo atleista, jos teigimu, už tai, kad apsilankė profsąjungos susirinkime.
„Lietuvoje per visą gyvenimą nebuvau susidūrusi su tokiomis problemomis“, – sako ji, kūkčiodama.

„Pradžioje viskas buvo gerai, – pasakoja Irena apie darbą Kento prekių sandėlyje, kuriame pakavo pomidorus. – Po to jie įvedė kompiuterizuotą pomidorų svėrimo sistemą... sveri, tikrini, pakuoji, sveri, tikrini, pakuoji... Mums reikėdavo supakuoti 3–4 pintinėles per minutę. Jei per dieną suplyšdavo trys pintinėlės su pomidorais, grėsė atleidimas. Viskas turėjo atrodyti tobulai, kitaip kildavo problemų.“

Irena papasakojo, kad vienoje linijoje dirbdavo keturiolika darbininkų, kurie imdavo pomidorus iš dėžių, sveriančių po 15–20 kg, tačiau jiems būdavo draudžiama kalbėtis tarpusavyje. Dažniausiai ji dirbdavo 8–9 valandas, su pusvalandžiu pertraukos, o ilgiausia jos pamaina truko 14 valandų.

„Antroji linija buvo vadinama mirties linija, – sako ji. – Mūsų prižiūrėtoja buvo lietuvė, ir jei nenorėjai, kad tave išmestų, reikėjo su ja sutarti.“ Nepaisant to, kad tame pačiame sandėlyje Irena išdirbo daugiau nei dvejus metus, „pakuodama tūkstančius krepšelių pomidorų per dieną“, moteris papasakojo, kad kai grįžo iš kelionės į užsienį, ją įdarbinusi agentūra pareiškė, kad darbo ji nebeturi. Moters sūnus gyvena Londone, o vyras – kitoje šalyje.

Jai buvo pasiūlyta regreso teisės galimybė, tačiau be apeliacijos galimybės. Ji mano, kad agentūra nusprendė ją išmesti dėl jos veiklos profsąjungoje, be to, pastaruoju metu profsąjungai buvo pateikta daug skundų, o tai padidino įtampą.

Irena susirado darbą kitame Kento ūkyje, kuris tiekia vaisius ir daržoves prekybos centrams, tačiau pasirodė, kad čia su migrantais darbininkais – daugiausiai lenkais, bulgarais ir lietuviais – elgiamasi dar blogiau. Darbą ji pradėjo nuo braškių rinkimo, tačiau jai kilo problemų su pirštais, tad ji buvo išsiųsta skinti daržovių.

Irenai buvo mokama minimali alga – 5,93 svaro už valandą (apytikriai 21 Lt) – o už priekabą, kurioje gyveno kartu su kitais darbininkais, ir už maistą turėdavo mokėti 32 svarus (apytikriai 127 Lt) per savaitę. Moteris dirbo šešias dienas per savaitę.

Ji papasakojo, kad kasdien ūkyje būdavo atleidžiami darbininkai, kurie, prižiūrėtojų manymu, nebuvo pakankamai produktyvūs: „Agentūra suskaičiuodavo, kiek kiekvienas komandos narys pririnko, o pririnkusįjį mažiausiai atleisdavo, – sako ji. – Iki pietų dirbdavome aštuoniese, o kai grįždavau po pietų, būdavome likę tik keturi, nes tie, kurių jei darbo kokybė nebūdavo tobula, būdavo išsiunčiami į priekabas.“

Be to, Irena sako, kad darbininkams tekdavo vaikščioti iš vieno lauko į kitą, kartais tekdavo sugaišti 20 min. ar ilgiau, tačiau laikas, sugaištas einant, nebūdavo apmokamas, o agentūra „tranzito laiką“ išskaičiuodavo iš atlyginimo.

„Tvyrojo baimės atmosfera... O mane išmetė, nes nuėjau į profsąjungos susirinkimą“, – pasakė ji.

Kampanijos dalyviai mano, kad Irenos patirtis nėra išskirtinė. Profsąjunga „Unite“ neseniai pradėjo didelio masto kampaniją, siekdama priversti daržininkystės įmones įdarbinti žmones ilgesniam laikui, panaikinti laikiną įdarbinimą ir leisti profsąjungoms tikrinti sąlygas darbo vietose. Sektoriaus atstovai šiuos reikalavimus vadina nerealistiškais, nes gamyba šiame sektoriuje yra sezoninė, o šiuolaikiniai tiekimo tinklai pateikia aukštus reikalavimus.