Lietuva: vieninga tauta virto tik rėksminga minia

Prieš du dešimtmečius lietuviai kaip vienas žengė vienu tikslu – siekdami nepriklausomybės, tikėdami, kad jau niekas nesutryps jų laisvių, drąsos ir ryžto. Tačiau šiandien, užuot puoselėję demokratiją, keiksnojame visas santvarkos spragas, kuriomis naudojasi saujelė išrinktųjų. Ir vėl – nei laisvės, nei drąsos, nei ryžto.

Nespėjome išsigydyti

Demokratijos malonumais džiaugiamės neilgai – ir gal per trumpai, kad spėtume įsisavinti, kaip turime gyventi, mąsto istorikas Alfredas Bumblauskas. Profesoriaus teigimu, dabartinė situacija – pilietinės visuomenės nepajėgumas reaguoti.

„Mūsiškei demokratijai trūksta daug ko: trūksta brandžios politikos, brandžių politikų, brandžių rinkimų, pačių politikų atsakomybės prieš rinkėjus, brandžios savivaldos, o ne rūpinimosi vien administraciniais reikalais. Vis dar esame nelabai brandžioje demokratijos stadijoje“, – kalbėjo istorikas, pridūręs, jog gyvename permainų laikotarpyje, o tai, pasak vienos patarlės, pats nepalankiausias laikas.

Tačiau Dainiaus Pūro, Vilniaus universiteto psichiatrijos klinikos docento teigimu, per dvidešimtmetį tauta dar nespėjo išsigydyti sovietmečio skaudulių.

„Man neramu, kad paskutiniu metu dominuoja noras gydytis tuo, kuo esame stipriai susargdinti per okupacijos laikotarpį. Tai prievartos, nuolankumo, konformizmo, naujovių ir permainų baimės virusas, kol kas nugalintis galimybę tapti sveika visuomene ir stipria valstybe“, – teigė psichiatras.

Žmonės bijo

Spalio pradžioje šalies profesinė sąjunga „Solidarumas“ paskelbė, jog priešindamasi valdžios nenorui didinti minimalią algą, organizuos protestus visoje Lietuvoje. Tačiau sąjungos pirmininkė Aldona Jašinskienė prisipažino, jog suburti žmones trukdo ne nemažus pinigus kainuojantys organizaciniai techniniai dalykai, tačiau žmonių baimė – išeiti į gatves ir pareikšti savo nuomonę.

Su nuostaba ir šiokiu tokiu pavydu žvelgiame į senąsias žemyno valstybes, kuriose piliečiams neįtinkantys valdžios nutarimai priimami gausiais nepatenkintųjų būriais gatvėse. Tačiau A.Jašinskienė teigia, jog aktyvių žmonių būtų ir pas mus, tačiau šie – finansinės krizės akivaizdoje – nenori rizikuoti.

„Žinau nemažai pavyzdžių, kai patys darbdaviai neleidžia darbuotojams burtis į profesines sąjungas. Bene kas kartą, pasiryždami tokiam žingsniui, nepatenkinti žmonės klausia, ar apie jų priklausymą sąjungai žinos viršininkas. Išgirdę, jog yra tokia galimybė, nusprendžia tylėti – nenoriu prarasti bet kokio duonos kąsnio“, – teigė profsąjungos pirmininkė.

Moteris teigė, jog siekdami laisvės lietuviai neturėjo ko prarasti, o šiuo metu, šalyje esant itin dideliams procentui vargingai gyvenančių, piliečiai neturi pasirinkimo – tylėjimas ir paklusimas garantuos bent kokias pajamas.

Kas kaltas?

Kaltų daug: Andrius Kubilius, atominė elektrinė, „Maxima“ ar meras „abonentas“, tačiau psichiatro D.Pūro teigimu, nederėtų kaltinti vien valdžios – akmenį

Pasak docento, už neveiksnią valdžią, dar blogiau yra piliečių pasimetimas: „Dar gilesnė problema – kritinio mąstymo stoka, ir tai, kad daug žmonių iš tikrųjų taip ir nežino ko jie nori - ar laisvos ir atviros visuomenės, ar uždaros ir lengvai valdomų išlaikytinių visuomenės.“

Istorikas A.Bumblauskas taip pat pastebi, kad nuovokumo trūksta abiems pusėms – tiek pačiai tautai, tiek tautos išrinktiesiems.

Pasak istoriko, politika valstybėje – tikras menas, tačiau mūsų atveju menininkų išties trūksta: „Demokratijos, o ir pačios politikos tikslas – interesų derinimas. O pas mus vieni nemoka kalbėti, kiti klausyti – tačiau jei nėra kam kalbėti, atprantama ir klausyti. Bandyk tu nujausti, ko žmonėms trūksta.“

Kuris: višta ar kiaušinis?

Nežinia, kas gali pralaužti uždarą ratą: ar žemėn nuspręsiantys nusileisti valdininkai, tautos išlaikomi, ar žmonės, pagaliau įsidrąsinę prabilti.

Pasak D.Pūro, visuomenė dar neišaugo iš vystyklų ir senų įpročių – užuot pasirūpinus kaimynu, pirmiausia kemšamos savos kišenės: „Ypač pykstama dėl elito asmeninių interesų tvarkymo. Ir yra už ką pykti, bet bėda ir ta, kad ir tie, kurie pyksta, jei tik turi progą, viešą interesą taip pat mielai išduoda.“

Psichiatro manymu, lietuviai vis dar nevalingai pyksta ant valstybės, keršija jai, pamiršdami, kad valstybė – jau jų pačių. Ir tai galioja abiems pusėms – tiek burnojantiems, tiek to neklausantiems.

Sąjūdžio nebebus

Šalies profsąjungos vis dar žada, kad jau netrukus į gatves išeis nesuskaičiuojamos minios žmonių. Tačiau A.Jašinskienė prisipažįsta, jog Sąjūdžio laikmečio entuziazmas jau niekad nesugrįš – kad ir kas benutiktų.

Suprantama – laisvė rūpėjo visiems, o sumažintos pensijos – tik vargstantiems senoliams. Kiekvienas su savomis bėdomis ir į svetimas nesižvalgo.

Pasak psichiatro D.Pūro, nacionalinio išsivadavimo etapas tebuvo labai svarbi, tačiau tik įžanga – į piliečių išlaisvėjimą: „Idėjinės vienybės nebėra ir nereikia, juk vienodai svarbu turėti pakankamai žmonių, atstovaujančių skirtingas politines, idėjines sroves.“

Tačiau ir tų bendrų idėjų – ne tiek jau daug belikę. Tikėjome krepšiniu, tačiau neseniai praūžęs Europos krepšinio čempionatas parodė, jog temylime save, plojančius ir keliančius bokalus tik už laimėtojus - „lūzeriams“ širdyje vietos nėra.

Kas belieka?

„Reikėtų plačiau pažvelgti mums į savo tapatumą – vien meilė Dievui ir krepšiniu kažkaip atrodo nei labai tikros, nei mums padedančios sveikti. Be krepšinio yra daug kitų gerų sporto šakų. Be gerų bažnyčios pamokymų yra daug puikių pasaulietinių patarimų kaip gyventi, mylėti save ir kitus, ir kaip išpažinti vertybes bei gerbti tuos kurie išpažįsta kitas. Tai ir yra galimybės, kurias mums suteikė laisvė ir demokratija. Niekada nevėlu pagaliau išmokti jomis atsakingai ir žaismingai naudotis – štai tada ir pasveiksime”“, – visuomenės geros „sveikatos“ receptą bandė įminti D.Pūras.