Lietuviškas paukščių horoskopas. I dalis

„Kaip ir visi, taip ir mūsų protėviai mėgo žvilgčioti į ateitį, tačiau spėliojo jau ne pasiskolinę tolimų kraštų ne visai tinkančius kitose vietose pastebėjimus, bet žvalgėsi savo tėviškėje. Spėliojo ne šiaip sau, o pasižiūrėdami į augalus (medžius, žoles), ir į paukščius, ir į žuvis, spėliojo ir į orą atsižvelgdami: jei kam gimstant gražus metas pasitaikė – dar viena tikimybė, kad gyvenimas gražiai klostysis, jei ne iš šio, nei to vėjas ar švidras užsisuko, vos ne iš giedro dangaus perkūnas nugriaudė ar lyg be debesėlio kruša krito – bus gyvenime visokių netikėtumų. O šiaip ne vieno kokio augalo ar gyvūno lėmimu vadovavosi, bet rinkosi tuos, kurie geriau sutapdavo, – rašė žolininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė.

Vaikas atsineša pasaulin ne tik išorinį panašumą į abu tėvus ar vieną kurį iš jų, į antros kartos ar antros eilės gimines, bet dažniausiai ir jų sveikatą, polinkį ligoms, būdą, gabumus, tačiau jei nuolat kuria kryptimi raginamas, pasergimas būna – daug gali nemalonumų išvengti arba geresnį gyvenimo kelią, amatą pasirinkti. Tai kas, kad didelę senolių išminties dalį galime laikyti vien praeities paveikslais, – patirtis mokant ir auklėjant vaikus ir šiandien labai pravers. <...> Gimimo laikas daug reiškia, ir mūsų prosenelės tai seniai pastebėjusios stengėsi numatyti, kaip mažajam klostysis gyvenimas. Kokį mėnesį gimęs, tokio ir likimo sulauks.“

Kiekvienam metų mėnesiui E. Šimkūnaitė priskyrė po du paukščius, būdingus tuo metu gimusiams vyrui ir moteriai. Pateikiame citatas iš 2003 metais leidyklos „Žuvėdra“ išleistos knygos „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“.

Sausis. Žvirblių ir kurapkų metas

Kokios kurapkėlės, tokios ir sausio mėnesį gimusios mergelės – kuklutės, lyg ir nepastebimos, pilkutės, bet jos net didžiausius vargus iškenčia. Nėra kurapkėlės labai gudrios: dažnai parsisamdydavusios tokiems šeimininkams, kurie ne visą algą išmoka ar šiaip nuskriaudžia. Tačiau ištekėjusios ar prie vyro, ar našlėmis likusios vaikus gražiai išaugindavusios, dažniausiai ne po vieną ar du, o gražų pulkelį. Visur bėgte, visur suspėja. Mėgsta kaimynėtis su kitomis kurapkėlėmis, ir šiaip kaimynėmis. Dažnai kita ir mažiau vargdama tą patį darbą padarytų, nepadariusi – pamestų, o kurapkėlė dirba nieko nepaisydama ir nebaigtų darbų nepalieka. Kad ir mėgsta su kitomis būti, bet geriau paklauso, negu pati pasakoja. Niekada nesiskundžia, šeimoje balso nekelia nei prieš vyresnį, nei prieš jaunesnį, nei prieš savą, nei prieš svetimą, jokių apkalbų nevedžioja, nors iš jų pačių kartais nepiktai pasišaipoma. Kokioj talkoj gal koks nepatogesnis darbas pakišamas, bet apskritai kurapkėlės mylimos, užjaučiamos, piktai jų stengiamasi neskriausti, o jei kas mėgintų tai daryti – ginamos.

Koks žvirblis – paukštelis, tokie ir vaikai sausio mėnesį gimę: triukšmadariai, peštukai, įvairiausių susibūrimų mėgėjai. Tačiau kad ir kiek triukšmautų – didelių peštynių nekelia, nebent reikėtų draugą ginti. Tada jau – visu pulku. Daug kuo mėgsta žvirbliai pasigirti, bet brangių, puošnių drabužėlių nesivaiko; vaikinai vienu kartu į dešimtį merginų žvalgosi, bet rimtai tik vieną renkasi. Mėgsta pasigirti meilės nuotykiais, bet šeimoje ištikimi. Žvirblių namuose visada triukšminga, vaikų pulkas, bet ir ūkį, ir sodybą susitvarko, nors neretai visa tvarka pačios daroma. Ir jau niekad žvirblis vyras neprisipažins, kad ką žmonos patartas daro...

Vasaris. Šalčio karalystės vaikai

Koks paukštis dagilis, tokie ir žmonės dagiliukai: sudėjimo nei labai dideli, nei itin stiprūs pažiūrėti, bet darbus nuveikia. Kad ir ko imtųsi, daro visada kruopščiai. Mėgsta gražiai, tvarkingai rengtis, labai dailiai tvarko sodybas. Vyrai – geri staliai, o jau ratelių ar stalių meistrai tokie, kad regis pats ratelis verpia, pačios staklės audžia. Kad ir kokį gyvulį laikytų, labai gerai prižiūri, todėl ir visokio plauko gyvuliai jiems rankon eina. Ar namuose, ar svečiose – moka gražiai paklausyti, ne prasčiau pašnekėti. Sumanymas gražus, pokštas nepiktas. Labai daug ką sužino, bet išplepėti – nemėgėjai. Mėgsta paskaityti; anksčiau, kad ir mokyklų nelankę, o pramokdavo rašto ir sugebėdavę iš to naudos ir šlovės pelnyti. Norėdami kokio amato pramokti ar šiaip svieto pamatyti ir toliau nuo namų nusitrenkdavę, bet visada grįždavę, ir ne tuščiomis kišenėmis, ne vėjo išpūstomis galvomis. Katrą merginą nužiūrėjo – tą ir parsives, nors rinkdavosi ilgai. O pasirinkę visam kaimui nesigarsindavo. Šeimoje vyrai dagiliukai labai tvarkingi, ramūs, nors nesiduoda apstumdomi, po padu pakišami.

Sniegenos. Tvirtai suręstos, raudongūžės. Kad jau labai tikrai – tai puošnūs tik sniegenų patinėliai, o pačios smulkesnės ir kuklesnės, pilkutės. Sniegenos merginos tvirto sudėjimo, raudonskruostės, moka ir mėgsta puoštis, tvirtos dirbti, linkusios bendrauti, tik labai nenuoseklios: kad jau puls kur, tai vis galvą pametusios. Šiaip labai draugiškos, kad supyksta, tai rūškano veido ilgai nerodo.

Kovas. Parduosiu kailinius, pirksiu pačią...

Kokios varnos – paukštelės, tokios ir varnos panelės. Nors ir ne puošeivos, bet ne kūtvelos. Gal ne gražuolės, bet nekokios pabaisos. Tegul ne pačios didžiausios gudruolės, bet ir ne patiklios kvaišelės, dažnai daugiau už kokią labai pasišaipyti mėgstančią išmanančios. Nežibančios, bet visas keturias trobos kertes laikančios. Plačiagerklės, tačiau be priežasties nešūkaujančios. Jų tvarkoma šeimyna, kaip varnų pulkas, nors ir triukšminga, bet vieninga, gėdos niekam nedaro.

Kokie balandžiai paukščiai, tokie ir karveliukai – balandžiukai berneliai. Meilintis, burkuoti – labai greiti, bet vieną pametę – pas kitą tas pačias kalbeles kalba. Nemoka karvelis gražiai lizdo susikrauti, nelabai jam išeina ir šeimą tvarkyti ar gerą žmoną pasirinkti. Kermošiun ar šiaip pasišvaistyti, pasipuikuoti – greiti, o dirbti – paskutiniai. Jei namai laikosi, tai tik per pačią. Kad ir vedęs, balandis nelabai težino, kelios moterys jo vaikus augina! Jei kokia prisipratina balandį, tas viską iš namų jai suvilks, nė savų vaikų nepagailės. Kai gudri mergina pasiima, per tą didelį jo meilingumą gali visai po padu laikyti, iš namų nė žingsnio žengti neleisti. Ir dirbs karvelėlis žmonos grūdamas, bet vis paburkuodamas – aš pats, aš pats...

Balandis. Artojai vyturėliai, pleputės pempės

Berniukai vieversėliai net sunkaus ir ilgo darbo nesibaido: jau ką daro, atlieka neatlėgdami. Vieversys amatininkas, tiesa, gal kiek ilgėliau krapštysis, bet padarys daiktą, kad bus tinkamas, dailus ir ilgai laikys. Žemę, tegul ir prastą dirbdamas, taip įkrutina, jog išgirtų žemių šeimininkams verta pasižiūrėti. Myli bernelis vieversys žemę, todėl ir žemė jam dosni. O kai mokslo siekia, tegul iš namų ir visai neremiamas, vis tiek turtingesnius lenkia. Ir baigęs tuos mokslus daug pasiekia. Kaip aukštai pakyla čiulbėdamas vieversėlis paukštelis, taip aukštai kyla ir vieversys berniukas: nuo pat mažumės linksmas, darbštus, visiems mielas. Jei talkoje bus nors vienas vieversys – talkininkai nudirbs tiek, kiek pažiūrėt miela. Dera jis visokiuose susibūrimuose – linksmiems linksmumo prideda. O jei ištiko koks liūdnas subuvimas: ar toli išleidžiamą ar į kapus palydimą taip paminėti moka, kad visiems ne taip liūdna pasidaro. Be to: vieversys, dar mažas ar jau į bernus išaugęs, žino savo vertę, bet tuščiai nesipuikuoja, o ir kabinti jo nelabai kas kabina, nes žino gerbtiną esant. Smagus vieversys visoms merginoms patinka, bet vieversiui – toli ne visos. Dažnai jis ir tolimą parsiveda. Renkasi tokią, kad kukli ir darbšti būtų, o jei dar balsinga, graži – tuo geriau. Nedarbščios, kad ir turtingos, vieversys neieško. Šeimoje vyrai vieversiai geri. Ir ne dėl to, kad nuolaidūs, o kad kiekvienam gerą žodį rasti moka, kad patys daug dirba.

Pempelės-mergelės visada išsitaisiusios, visada puošnios, ir ne pasigirti, pasirodyti norėdamos, o kad negali netvarkingos, nepasidailinusios vaikščioti, ir ne pirktiniais, o savo austais, dailiai raštuotais, visada tvarkingais, švariais drabužiais dėvėdavusios. Kad ir išmano viską gražiai, tvarkingai daryti, pradėdamos kokį darbą pempelės dešimtį kartų lekia pas drauges ir kaimynes pasitarti: ar taip bus gerai, ar tiks. O padaro vis savaip. Labai mėgsta mergelės pempelės būryje būti, su kitomis paplepėti, išsipasakoti, bet kitų piktai apšnekėti nesiekia. Pempelės labai smalsios ką sužinoti, o ypač mėgsta pasišnekėti apie sveikatą, ne tik pasiklausti, bet ir perpasakoti, ką iš kitų sužino. Kai reikia ką nors gerai išbarti, išvanoti, pamiklinti, pempelės – labai tinka. Geros ir prie vaikų ar ligonių pabūti, puikios bobutės-priėmėjos. Pempelių namuose visada garsinga, nors niekas nesibara; jos ir su visais giminaičiais sutaria. Ir jau kaip tvarkinga, o jau vaikai kokie mandagūs ir drąsūs, moką iš mažumės pašnekėti it seniai.

Gegužė. Apgavo gegužė šnekutį

Gegužės mėnesį gimęs berniukas it šnekutis – visur jo pilna, lyg ir kiekvienam geras, mielas gudruolis, išdaigininkėlis, taigi nei savi baudžia, nei svetimi draudžia, o, žiūrėk, jau ir į tokį išaugęs, kad nei žodžiu, nei pagaliu sutvardysi. Į vakarėlius, pasišokimus, kermošius patys pirmieji, iš gegužinių – paskutiniai, rytą darban reikia, o jie markstosi ir atsimarkstyti negali. Dirbti pagalėtų, bet tiek tedirba, kiek tą darbą atstumti reikia. Mėgsta ir pasigirti, ir pasipuošti, bet kad labai prašmatniai neišgali, bent tuo, ką turi, pasigirti netingi. Kokį pokštą pramanyti, iš nieko smagų vakarėlį trypti ar gegužines vesti – jie vieni taip temoka. Todėl merginoms labai patinka, neretai jie šias apgauti mėgsta ir su „kraičiu“ palieka. Su svetimų kaimų bernais, o ir su savais, dėl menkniekio kuolais apsivanoti greiti. Na, o jau ginčytis: kaip patrakę šoka bet kam į akis, protingo žodžio retai tepaklauso, patys kaimynus sukiršinti moka – ir vis lyg kovodami už teisybę. Į svetimus kraštus taip pat lengvi leistis, tačiau nedaug pelnę grįžta džiaugdamiesi, kad namo sveiki parsiradę – ligi vėl sugalvos kur nors daužtis. Lengvai ne tik merginas, bet ir pačias trim eilėm su vaikais apie pečių apsodinę palieka, o grįžę vėl lyg niekur prisigerinti mėgina.

Gegužės mėnesį gimusios mergelės pažiūrėti yra dailios, ir kalbos jų malonios, bet jau kokios slapukės, nenuoširdžios! Vis apgauti linkusios. Kol dar netekėjusios, kol ne marčios, tai nėra ko sakyt – mandagios ir paslaugios, o kad jau vyro slenkstį peržengė, tai – ir pačią kiečiausią anytą sutvarkys, ir taip, kad jos nė kalta nepavadinsi. O jei jau kuri našlį pasigaus, tai našlaitėliams nors žemėn lįsk – tokia baisi pamotė bus. Jau taip vyrą gegutė taikosi po padu laikyti, kad šiam nė išsižioti neduoda. Tik dejuoja ji viena dėl namų besiplūkianti. Dejuoja, o neretai ir ištekėjusi sugeba sau berną nusižiūrėti...

Birželis. Nei barti, nei pašiepti

Žinia, jei mažajam pasisekė gerai nėštumo pabaigos sulaukti, laimingai pirmąsias dienas išgyventi, jis ir auga neblogai. Dėl to mažojo žmogučio būdas, charakteris, o drauge ir likimas neblogai klostysis, ypač kai tėvai ir giminės bus gera mažylio dalia įsitikinę. Taigi strazdams ir lakštingaloms gerą dalią birželis buria.

Starzdelis vis linksmas, vis juokauja, net ir prieš piktą žodį gražesnį randa. Negi su tokiu labai pyksies. O jau kokiame suėjime – čia strazdas ir žodį, ir dainą, ir smagų pokštą iškrečia, kitiems niekada nenusileis. Moka strazdai ir labai gražiai pasakoti. O apkalbų ir pykčių – jokių. Aišku, jei labai strazdą prispausi – šmaukšterės žodžiu it botagu – daugiau nebenorėsi. Strazdeliai nagingi, kad ir kuo verstųsi, ne blogiau už kitus meistrus pasidaro, o jei meistraudami mokinių turi, tai tie, kad ir ne strazdai, vis tiek būna geri darbininkai, amatininkai. Kai seniau kaimuose daraktoriai vaikščiodavę, strazdai labai gerai daraktoriaudavę, jų mokiniai pramokdavę, kad į mokyklas atėję paskui jokio vargo neturėdavę. Strazdeliai – geri dainininkai – ne vienas į žymius vargonininkus išeidavęs.

Tokia ir mergelė lakštingalėlė: visur jos pilna, visur junti jos gerumą, meilumą, o jos pačios lyg ir nėra. Lakštingalėlės balsingos, geros dainininkės: nueis į gegužinę ar vakarėlį – viskas skambėte skamba, nors nei jos dainą pradės, nei žaidimą pramanys, o kad neateis nė viena lakštingala, linksmumo nebus. Tačiau pačios lakštingalos lyg ir nėra nei didelės linksmuolės, nei kvatoklės. Greičiau net poliūdnės. Lyg ir nematyti lakštingalos dirbant, o visi darbai jų nuveikti. Ir būtinai dailiai, gražiai. O jau reikės ką megzti ar nerti – kad išraitys raštus nematytus, tokius, kad akys raibsta, širdis salsta bežiūrint. Niekada lakštingalos nesiskundžia, o pabaramos neatsikerta. Bet kai pačios pykčių nekelia, nesipriešina, tai ir jas nei pašiepia, nei barti kas labai nori. Prireikus moka lakštingala gražiai pakalbėti, bet labiau mėgsta kitų kalbančių klausytis.

Strazdai ir lakštingalos moka žmogų paguosti: kad ir dideliam rūpesčiui, nelaimei, ar šiaip kokiam liūdnumui užėjus, prieis, pakalbins, pašnekės, žiūrėk, žmogus jau aprimo. Šeimoje strazdai net ir su gegutėmis, balandžiais, varnėnais ar kuosom sutaria: vis tiek, ar jie būtų uošviai, mošos, dieveriai, šešurai ar anytos. Nusižiūrėjęs merginą, strazdas neskuba pasirodyti; neretai tyčiomis kitas pašokdina, pakalbina; lakštutės čia jau kuklesnės. Nei aukštų vietų, nei didelių turtų neužgyvena, bet, kad ir vargę jaunystėje, visiems reikalingi ir gerbiami būna, turi ir turto, sau nestokoja, o jei reikia – ir kitus sušelpia.

Bus tęsinys apie likusius šešis mėnesius.