Lietuviškas „Seksas ir miestas”: ar įmanoma lietuviui Londone susirasti antrąją pusę

Jungtinės Karalystės sostinėje įsikūrusios lietuvės turi nemenką pasisekimą tarp vyrų, bet jų tautiečių stipriosios lyties atstovų laukia apverktina dalia. Lietuviai vyrai Anglijoje jaučiasi bejėgiai. Jie nesugeba susirasti partnerės, nes to niekada nemokėjo – gimtinėje dėl jų dėmesio kovoja moterys. Taip savo naujoje knygoje „Emigrantės dienoraštis” teigia Londone gyvenanti rašytoja Zita Čepaitė (54 m.).

Lietuviui susirasti nuotaką Londone – beveik neįmanoma. Tokią išvadą priėjo rašytoja Z.Čepaitė, šiame didmiestyje praleidusi penkerius metus.

– Kuo skiriasi lietuvių poravimosi papročiai Lietuvoje ir Anglijoje? – paklausiau Z.Čepaitės.

– Lietuvoje poravimosi scenarijų daugiausia diktuoja vyrai. Jų yra mažiau, tad moterys turi elgtis pagal tam tikras nerašytas, bet puikiai žinomas lietuviškas poravimosi taisykles.

Užsienyje situacija pasikeičia: lietuviai vyrai praranda pranašumus, o moterys – atvirkščiai, juos atranda.

– Kodėl emigravę lietuviai tampa nebereikalingi nei savo tautietėms, nei anglėms?

– Lietuvių vyrų padėtis Londone tikrai liūdna.

Jeigu jie nori užmegzti ryšį su kitataute, nežino, kaip patraukti jos dėmesį, nes to niekada nėra darę. Juk Lietuvoje aktyviau tai daro merginos.

Lietuvės į Londone įsikūrusius vyrus irgi nebežiūri – jos labai greitai supranta, kad savo gebėjimus patraukti kito dėmesį gali išmėginti ir su kitataučiais.

Tuo labiau kad žino, kokius tarpusavio santykius ir gyvenimo būdą gali pasiūlyti tautiečiai.

Net ir su žmona svetimame krašte įsikūrę vyrai nebėra tikri, kad ji niekur nedings. Tas nerimas neretai paskatina juos dar labiau smurtauti.

Beje, Niuame, kur susibūrusi viena didžiausių lietuvių bendruomenių, būtent į lietuvių šeimas daugiausia kviečiama policija dėl smurto namuose.

– Kokių partnerių Londone ieško mūsų tautietės?

– Nepažįstu nė vieno lietuvio, gyvenančio su angle, bet žinau nemažai moterų iš Lietuvos, kurios gyvenimą susiejo su britu.

Lietuviai tokias moteris vadina gobšuolėmis ar tautos išdavikėmis, bet, mano galva, jų sprendimą daugeliu atvejų lemia moters nuvertinimas.

– Ar Anglijos nuotakų biržoje vertinama ir penkiasdešimtmetė lietuvė?

– Žinoma, 50 metų – ne 20, bet britų visuomenėje suvokiama, kad metai – ne kliūtis užmegzti ryšį su kitu žmogumi.

Tai ne tik natūraliai priimama, bet ir sudaromos galimybės susipažinti – rengiami vakarai, įvairios akcijos.

Jei pats savęs nesi įvaręs į kampą vis kartodamas „manęs niekam nereikia”, „aš niekam netinku” ir panašiai, gali nesunkiai į tai įsitraukti ir sutikti žmogų, užmegzti ryšį.

Amžius – ne kliūtis gyventi visavertiškai ir džiaugtis tuo, ką vienas kitam gali suteikti du žmonės.

– Ką daro niekam nereikalingi likę vyrai? Jie pasmerkti savaitgalius leisti prie televizoriaus su alaus skardine rankoje?

– Savaitgaliais vartojamas ne alus, bet degtinė, viskis, žiūrimas televizorius, kur rodomi rusiški filmai, daugiausia pagal scenarijų „šaudo–gaudo” pramaišiui su kulkosvaidžių papliūpomis ir keiksmažodžių virtinėmis.

Tie, kurie šiam scenarijui nenori pasiduoti, užsiima krepšiniu.

Britanijos lietuvių krepšinio lygos įkūrėjo Kęsto Dobrovolskio sumanymas savaitgaliais atitraukti vyrus nuo butelio ir pririšti prie krepšinio kamuolio buvo labai geras ir pasiteisino keliomis prasmėmis.

Vyrų laisvalaikis tapo įvairesnis, bet svarbiausia – ne vienas jų sutiko savo antrąją pusę.

Per žaidynių pertraukėles šokdavo jaunos šokėjos. Kartą nebeišvydusi jų aikštelėje pasiteiravau, kas nutiko. Paaiškėjo, kad visos šokėjos ištekėjo už krepšininkų, ir dabar vyrai nebeleidžia joms šokti.

– Kur vienišiai didmiestyje ieško poros?

– Rytų Londone yra keletas klubų, kuriuos pamėgo ir lietuviai.

Beje, vieno klubo bendraturtis anglas man minėjo, kad lietuviai mėgsta linksmintis tarp savų ir puotoms negaili pinigų, tad klubai pastaruoju metu varžosi dėl lietuvių dėmesio. Juose mezgasi ir daug žadančių pažinčių, ir vienos nakties sandėrių.

Lietuviškų laikraščių ar interneto svetainių pažinčių skelbimai irgi paklausūs.

Gana dažnai tie skelbimai patraukia moterų ar merginų iš Lietuvos dėmesį. Susipažinti su Anglijoje gyvenančiu lietuviu ir pas jį atvykus pradėti gyvenimą svetimoje šalyje – vienas populiarių emigracijos būdų.

Mergina atvyksta pas vyrą, su kuriuo susipažino internete, įsikuria ir po kiek laiko ima dairytis kitų partnerių.

Štai trumputė istorija, kuri mano ausis pasiekė per pažįstamus.

Jauna moteris prieš keletą metų atvyko į Londoną pas savo draugą. Netrukus susipažino su gana turtingu pakistaniečiu ir tapo jo išlaikytine.

Tai tęsėsi keletą metų, ir mergina pradėjo svarstyti, kad būtų neblogai, jei draugas ją vestų. Tada sužinojo, kad pakistanietis yra vedęs.

Vyrui tai nebuvo problema. Pagal musulmonų papročius jis gali turėti kelias žmonas. Tai tapo problema mano pažįstamų draugei – ji ėmė aiškintis, koks būtų jos teisinis statusas ir ar ji galėtų pretenduoti į sutuoktinio turtą.

Taigi Anglijoje ir moterims, ir vyrams mezgant santykius neretai tenka susidurti su dalykais, kurių jie neįsivaizdavo egzistuojant.

Jauni žmonės mėgsta populiarius angliškus klubus, į kuriuos dažniausiai einama su sava kompanija, su ja ir išeinama.

Naktiniai klubai – tai vieta prisišokti ir prisigerti, na, gal ką nors „užkabinti” nakčiai. Šioje šalyje tikima, kad žmonėms iki trisdešimties nieko daugiau ir nereikia.

Vyresniems organizuojami visokie vakarėliai ar kitokie renginiai. Pavyzdžiui, vieniši tam tikros amžiaus grupės žmonės kviečiami į bendrą išvyką pėsčiomis. Arba į teatrą, koncertą, o po renginio – bendros vakarienės.

Organizatoriai iš to nemažai uždirba, tačiau tokios akcijos – tai proga susitikti vienišiems žmonėms.

– Ar lietuviai drąsiai mezga pažintis internete?

– Interneto pažintys – vienos populiariausių. Pažįstu daug moterų, kurios yra užsiregistravusios angliškose pažinčių svetainėse.

Tai įdomu išmėginti kaip žaidimą, bet teko sutikti moterį, kuri išsiugdė nemenką priklausomybę nuo pažinčių svetainių.

Mieliausias dalykas jai – su vyrais bendrauti internete. Į realų susitikimą ji išsiruošdavo labai retai ir dažniausiai likdavo nusivylusi.

Ji nerimaudavo, jei vakare negalėdavo patikrinti, kiek žinučių ar dėmesio ženklų sulaukė.

Nežinau, ar lietuviai vyrai taip pat noriai lankosi angliškose pažinčių svetainėse. Atrodo, kad nelabai.

Pirmiausia – dėl kalbos barjero. Moterys dažniau išmoksta anglų kalbą nei vyrai. Be to, jos mažiau bijo save pateikti. Vyrams tai atrodo truputį gėdinga, jiems labiau patinka, kai moteris pati prieina ir pasisiūlo.

Lietuviškas vyriškumas – labai jautrus dalykas. Užtenka pasakyti ne tokį žodį, ir tie, kurie vadinami stipriąja lytimi, suirzta, susinervina.

O juk galėtų ir iš savęs kai kada pasišaipyti. Ir dėl savęs pačių, ir bendram labui.

– Ar Londone populiaru susipažinti tiesiog gatvėje ar prekybos centre?

– Susipažinti su žmogumi gatvėje – visiškai normalus dalykas, tik apgaubtas visokiausių prietarų.

Londone normalu pradėti kalbą bet kur, net eilėje prie kasos prekybos centre. Štai vakar smarkiai patvinusi Temzė užliejo įėjimą į aludę.

Norint patekti į vidų reikėjo bristi per vandenį. Visi smagiai apie tai diskutavo – ir pažįstami, ir ne.

Dingstį susipažinti galima rasti bet kur ir bet kada. Tiktai reikia į save ir į kitą žiūrėti kaip į žmones, kuriuos draugėn suvedė tam tikra situacija.

– Ar emigravusios lietuvės siekia bet kokia kaina ištekėti?

– Visos moterys nori ištekėti – ir lietuvės, ir nelietuvės. Galbūt tautietės to trokšta bet kokia kaina – savo vertę jos sieja ne su savo laimėjimais, bet su buvimu kieno nors žmona.

Būti brito žmona reiškia tai, kad esi įsileidžiama į vietinių bendruomenę, kuri nuo atvykėlių laikosi atokiai. Tad santuoka su vietos gyventoju suteikia aukštesnį statusą emigrantų bendruomenėje.

Kita vertus, kiekviena būsima motina trokšta kuo saugesnės aplinkos savo palikuonims ir sieja tai su vedybomis, pamiršdama arba pati save apgaudinėdama, kad vedybos nebūtinai tą saugumą suteikia.

Esu įsitikinusi, kad santuoka – geras dalykas, jei negalvoji, jog tai išspręs visas problemas.

– Kur pati susipažinote su naujais draugais?

– Naujų draugų iš Lietuvos sutikau lietuviškuose renginiuose. Susipažinti su anglakalbiais – sunkiau, tad reikėjo pasistengti.

Su vienu – buvusiu karališkosios karo aviacijos generolu – susipažinau Nacionalinėje galerijoje.

Jau treji metai kartą per mėnesį susitinkame, kartu aplankome parodą ar koncertą.

Mėgstu sodo darbus, kartais padedu jam sutvarkyti nedidelį sodą.

Na, o artimiausią draugą sutikau internete. Ilgai susirašinėjome, paskui susitikome, susidraugavome ir dabar nemažai laiko praleidžiame kartu.

– Ko reikia lietuvei, kad ji nesijaustų svetima tarp britų?

– Pirmiausia – atsikratyti ar išguiti svetimumo jausmą. Jei tas nesutapimo su aplinka jausmas neduoda ramybės, geriau manyti, kad esi kitokia.

Padėtį palengvina žmogus, kuris gali įvesti į svetimą aplinką.

Kitas patarimas – domėtis aplinka, kurioje esi, ir žmonėmis, su kuriais esi. Anglai tai vertina.

Jiems patinka, kai domimasi jų kultūra ir vertybėmis, nes juos gąsdina tai, kad atvykėliams įdomios tik valstybės teikiamos pašalpos.

– Ar Londone įmanoma apsimesti, kad esi ne iš Lietuvos?

– Lietuvišką kilmę gali nuslėpti, tačiau nepaslėpsi to, kad esi iš Rytų Europos.

Tad ir prasmės apsimetinėti nėra, nes ne ką geriau, kai esi laikoma ruse, ukrainiete ar lenke.

Mus išduoda ne apranga ar elgsena, o akcentas.

Egzistuoja kažkokia Rytų Europos tarties atmaina, nors tu ką.

Psichoterapeutas Olegas Lapinas įsitikinęs, kad vyrų ir moterų santykių Lietuvoje ar Jungtinėje Karalystėje skirtumus lemia moterų savimonė – savo esmės ir vaidmens supratimas.

– Ar tikrai vyrai Lietuvoje taip išlepinti moterų dėmesio, kad, pasikeitus aplinkybėms, nebesugeba užmegzti pažinties?

– Kiekvienas žmogus, bendraudamas su kitu, jaučia, kaip yra priimamas, kuo laikomas, kokį pašnekovas jį mato. Jei kito akyse jis atrodo svarbus, gali pradėti elgtis atsainiai, jei nesvarbus, – pykti.

Mano manymu, anglės į lietuvius vyrus žiūri taip, kaip ir į visus kitus vyrus, bet jei vyras pripratęs prie lengvų pergalių, susižavėjimo, jis tai suvokia kaip nuvertinimą.

– Ar tokį požiūrį lėmė tai, kad Lietuvoje moterų – daugiau?

Tikrai ne. Mano manymu, bendrus statistikos duomenis lemia vyresnio amžiaus moterys, gyvenančios ilgiau už vyrus.

Tai – daugiau Lietuvoje gyvenančių moterų savimonės skirtumas.

Vakarų Europoje moteris save laiko lygiaverte vyro partnere visais atžvilgiais.

O, pavyzdžiui, amerikietės net įsiaudrina dėl bet kokio vyro parodyto pranašumo – toks vyras iškart pasmerkiamas kaip šovinistas.

Lietuvoje yra kitaip. Štai vienoje statybos bendrovėje, kur moterys dirba įvairaus rango vadovėmis, sakoma: „Ką čia su moterimis kalbėti?”

Vakaruose tokia frazė net nenuskambėtų, o Lietuvoje moteris ją praryja, parausta ir išlemena: „Tikrai, aš nustojau būti moterimi, tapau boba su kiaušais.”

Esą, jeigu tapau vadove, nustojau būti moterimi.

– Kokį antspaudą lietuvėms palieka poreikis nuolat varžytis dėl vyrų dėmesio?

– Nemanau, kad tai susiję su poreikiu varžytis dėl vyro. Moterims Lietuvoje būdinga varžytis su kitomis moterimis dėl išvaizdos.

Nevadinčiau to kova už vyrą. Tai greičiau kova su kitomis už savo padėtį.

Vakarų Europoje tokios konkurencijos nepastebėsi, nes to neleidžia moters savigarba. Ten moterys anksčiau gavo politines teises, galėjo daryti įtaką sprendimams.

Lietuvos visuomenė ilgai buvo patriarchalinė, žemės ūkio visuomenė. Žemės ūkyje svarbesnis vaidmuo atitekdavo vyrui, rankose išlaikančiam plūgą.

Moteris buvo laikoma boba, privalančia virti barščius.