Lietuviško alaus istorija

Lietuviško alaus istorija

Aludarystės tradicijos
Lietuvoje labai senos, nors
niekas tiksliai nežino, kada
buvo pakeltas pirmasis
putojančio alaus bokalas.
Apie aludarius pirmieji
šaltiniai užsimena nuo 11
amžiaus, tačiau jų klestėjimo
era prasidėjo prabėgus
maždaug 500 metų. Alus
buvo daromas kone
kiekvienoje sodyboje, o jo
gamybos paslaptys
perduodamos iš kartos į
kartą. Garsiausiomis laikytos
Vidurio ir Šiaurės Lietuvos
alaus daryklos. Ta tradicija
gyva išliko pat šių dienų.
Kad aludarystė Lietuvoje
buvo svarbi ir vertinama,
rodo aludarius gynęs
Didžiosios Lietuvos
Kunigaikštystės 1592 metų
Statutas, kuriame rašoma:
„Jeigu kas smurtu išdraskytų
ar iškapotų svetimą apynyną,
nors ir savo žemėje, ir tai
būtų įrodyta pagrįstais
įrodymais, toksai turi
sumokėti už smurtą tam,
kieno yra apynynas, dvylika
rublių grašių ir tiek pat
mums, Valdovui. O jeigu
apynius tik nudraskytų, bet jų
nesukapotų, toksai turi
atlyginti nuostolius dvigubai".
Nors alus buvo gaminamas
daugelyje kaimų ir sodybų,
geras aludaris buvo
gerbiamas ir šlovinamas.
Buvo manoma, kad tai tiesiog
dovana iš Dievo.
Pirmoji alaus darykla buvo
įkurta Klaipėdoje 1784
metais, tačiau pramoninė
alaus gamyba Lietuvoje
suklestėjo tik 19 amžiaus
antrojoje pusėje. 1853 metais
Kaune buvo įkurta I.B.Volfo
alaus darykla, 1860 metais -
Engelmano alaus darykla ir
salyklo fabrikas, 1874 metais
- Bliumentalio alaus darykla.
Šiaulių "Gubernijos" bravoras
įsteigtas 1857 metais, Prienų
"Goldbergas" - 1868 metais.
Tuo metu Lietuvoje alaus
gamyba buvo stambiausia
industrijos šaka, kuri
naudojosi vietinės
žemdirbystės žaliava. 1860
metais turtingas vilnietis,
pirmosios gildijos pirklys
Vilhelmas Šopenas Vilniaus
pakraštyje - Lukiškėse pastatė
didelę alaus daryklą. Tuo pat
metu kitoje miesto dalyje -
Užupyje pradėjo veikti stambi
alaus darykla "I.Lipskis".
Alaus gamybos procesui tiek
Kauno, tiek Vilniaus
gubernijose įtakos turėjo
gilias aludarystės tradicijas
turinti Vokietija, kuri diegė
Bavarijos alaus gamybos
metodus bei aprūpino
gamyklas moderniomis
vokiškomis mašinomis.
Šiuo metu Lietuvoje be
didžiųjų alaus gamyklų veikia
per septynios dešimtys mažų
aludarių.
Kaimiškas alus
Alaus ekspertai ir mėgėjai
vertina kaimišką alų. Lyginti
su pasterizuotu jis turi
gerokai daugiau privalumų.
Kaimiškas alus, pagamintas iš
natūralių produktų – tyro
vandens, salyklo ir apynių,
nenaudojant jokių papildomų
cheminių medžiagų. Toks
alus skleidžia išskirtinį
aromatą – apynių žiedų ir
salyklo saldumo. Jei jis
pagardintas medumi ar
kmynais, skonis tampa dar
subtilesnis.
Kaimišką alų paprastai
gamina mažos daryklos. Jose
alus paprastai verdamas
natūraliai, jo rūgimas
neskatinamas jokiais priedais.
Nors toks alus išsilaiko
gerokai trumpiau, nei
pasterizuotas, jis turi daugiau
turtingų savybių. Gyvame
aluje yra visų B grupės ir
nemažai kitų vitaminų, kurių
pusė dingsta alų
pasterizavus.
Kaimiško alaus mėgėjai šį
gėrimą vertina ir už tai, kad jis
mažiau sotus, neapsunkina
skrandžio. Svarbi ir pateikimo
temperatūra - ji turi būti ne
didesnė kaip 7 - 8 laipsniai.
Šaltesnis alus neatskleidžia
visų skonio savybių, šiltesnis
- prasčiau malšina troškulį.