Lietuviškos vestuvės nebeegzistuoja

Šį savaitgalį dalyvavau vestuvėse. Jos buvo puikios, bet visai nepanašios į lietuviškas. Nepaisant to, kad pagal Statistikos departamento duomenis Lietuvoje vis mažėja santuokų ir vis didėja skyrybų skaičius, jos visai prarado savo žavesį.

Anksčiau, pagal lietuvių tradicijas, vykdavo jaunosios ieškojimas. Jaunikiui atvykus į nuotakos namus, už didelės paklodės buvo slepiamos pamergės su busimąja žmona, o jaunikis su piršliu turėdavo pagal jų visų plaštakas atpažinti nuotaką. Šį kartą buvo visai kitaip – visos jaunos merginos buvo perrengiamos, uždengiami jų veidai (matėsi tik akys) ir turėjo po vieną šokti jaunajam šokį. Vėliau panašiai buvo ir su nuotaka – pusnuogiai, sijonais persirengę vaikinai turėjo šokti jai. Abu turėjo rinktis sau labiausiai patikusį (-ią) „šokėją“.

Dar vienas deformuotas paprotys yra vainikėlio nuėmimas. Prieš gaubiant jaunąją nuometu, buvo nuimamas vainikas. Gavęs tėvų leidimą, tai atlikdavo vyriausias pabrolys, o vėliau pamergės bandydavo šį rūtų vainikėlį atimti arba išpirkti. Atgautą vainiką pamergės uždėdavo jaunosios seseriai, o pabroliai, pasodinę ją ant kėdės, keldavo tiek kartų, už kiek metų linkėdavo ištekėti.

Šįkart taip pat viskas buvo kitaip. Kaip jau kurį laiką Lietuvoje įprasta, nuotaka užmerkusi akis metė gėlių puokštę visoms netekėjusioms merginoms, o jaunikis metė savo kaklaraištį vaikinams. Ne vieną kartą esu dalyvavusi vestuvėse, taigi pastebėjau, jog merginos visada stengiasi išvengti puokštės, kad tik tai nereikštų, jog atėjo jos eilė tekėti. Tiesą sakant, puokštei artėjant merginos link, ji tiesiog pasitraukia toliau, kad nepagautų. Vaikinai atvirkščiai – jie gaudo kaklaraištį kaip tik galėdami entuziastingiau.

Nebeliko tokių dalykų kaip piršlio korimas, svečių atnešamų senų, nebenaudojamų sendaikčių perdavimas jaunavedžių „naujo gyvenimo pradžiai“. Nebeliko jaunosios pagrobimo ir ieškojimo, jaunosios šeimos narių išperkamos jaunavedžių lovos, kurioje gulėdavo suvystyta lėlė, linkint vaisingo gyvenimo, bei kitų tradicijų.

Visos tradicijos buvo orientuotos į jaunąją ir jos šeimą. O jaunikis su pabroliais paprastai turėdavo stengtis atlikti užduotis. Dabar vyrauja lygybė – stengiasi tiek jaunikis, tiek jaunoji, arba kai kuriose situacijose jie kartu. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog gaila, kad pamirštam senas, linksmas tradicijas, kurios buvo populiarios tarp mūsų senolių.