Lietuvius vienija krepšinis ir mundžiai

Ne vienas bent kažkiek su žiniasklaida susiduriantis žmogelis nestokotų kritikos Lietuvos žurnalistams. O su žiniasklaida šiandien susiduriame visi – kiekvienoje vietoje, bet kurioje gyvenimo srityje. Net kaimo žmogelis šiais laikais turi interneto prieigą, gauna laikraščių, o juolab, turi televizorių, kuris rodo bent du lietuviškus kanalus.

Važiuodama taksi, kirpykloje, eilėje pas gydytoją, parduotuvėje, turguje – visur girdžiu žmones aptariant dienos aktualijas arba nesenus atsitikimus. Dažniausi pokalbiai būna politikos temomis, o ypač artėjant rinkimams, paminimos ir labiausiai nušviestos nelaimės, katastrofos ir t.t., tačiau nė karto neteko girdėti žmonių kalbant apie šiuo metu tokį „populiarų“ Mundį, kuris lyg ir sumušė savo žmoną, nors nė vienoje laidoje, kurioje ją rodė (o tokių laidų buvo kokių 10 per skirtingus kanalus) nesimatė nė vienos mėlynės ar panašių buvusio tokio „žiauraus“, visur trimituojamo smurto žymių.

Nė vienas nekalba ir apie garsiąją Kedžių istoriją, kuri vis dar aktuali nebent televizijos laidų kūrėjams. Žmonės, išgirdę šią pavardę, tik nusišypso ir numoja ranka. Tai kodėl Lietuvos žiniasklaida, ypač televizija, pučia tokius didelius ir niekam neįdomius burbulus iš paprastų istorijų?

Atsakymas televizijos žiūrovams kaip ir neaiškus, ir įsijungę po sunkios darbo dienos televizorių, visi darniai žiūrėsime istoriją apie Mundį ar kitą Lietuvos „elito“ veikėją. Peršasi mintis, kad lietuvius vienija ne tik krepšinis, bet ir Mundis, Kedžių drama ar Valentaitės rūbų likimas.

Iš pirmo žvilgsnio ši frazė galbūt kelia juoką, bet įsigilinus į ją, kiekvienas sutiksime, kad tai tiesa. Tik skirtumas tarp krepšinio sirgalių ir televizijos žiūrovų toks, kad sirgaliai žiūri krepšinį savo noru, o televizijos žiūrovai pasirinkti laidų negali. Gal kas pultų sakyti, kad transliuojamos dešimtys įvairiausių laidų, tačiau žmonėms, grįžusiems iš darbo, vadinamuoju patogiu laiku rodomos laidos tik apie mundžius ir panašiai. O visą dieną kas 15-20 minučių rodomuose anonsuose kartojamos „skambios“ frazės apie vakare laukiančias „įdomiąsias“ mundžių istorijas.

Išvada tokia, kad ne vienas lietuvis, net ir norėdamas, negali neišgirsti apie tokias „aktualias“ problemas, nebent visiškai izoliuotųsi nuo išorinio pasaulio ir apsigyventų rūsyje. Manau, kiekvienam iškyla klausimas: nejaugi Lietuvoje daugiau nieko nevyksta? Nejau niekas daugiau nepatiria smurto? Ar nėra nelaimingų šeimų? Darbuotojus apgaudinėjančių firmų ar panašiai? Galų gale, gal kas padarė naują išradimą ar išgarsino Lietuvą užsienyje?

Su laiku viskas keičiasi, galime gyventi vėjo nešami pasroviui arba bandyti irtis prieš srovę, kelti tikslus ir juos įgyvendinti, pasisakyti už tai, ko mes iš tikrųjų norime. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas nėra nesibaigiantis ir, manau, laiką mums duotą žemėje mes turime teisę nugyventi taip, kaip mes norime – geriausiomis, šviesiausiomis ir mums priimtiniausiomis sąlygomis. Tereikia susimąstyti, ar mes tikrai norime būti vienijami mundžių ir valentaičių, o gal norime sužinoti tikrąsias naujienas tiek iš Lietuvos, tiek iš viso pasaulio ir jomis siekti savo tikslų, taisyti klaidas arba jų išvengti.