Lietuvoje auginamus sliekus išgraibsto užsieniečiai

Sliekai pūvančių lapų ir kitų organinių atliekų krūvą paverčia puikiomis trąšomis, kurias graibstyte graibsto užsieniečiai. Kelerius metus merdėjusi sliekininkystė ir vėl sparčiai plečiasi.

Atliekas – į konteinerį?

Apie atliekų rūšiavimą kalbama jau senokai. Laimei, iš tiesų daugėja žmonių, kurie rūšiuoja plastiką, popierių, stiklą ir buitines atliekas. Žinoma, tas procesas nėra lengvas. Be to, atliekoms rūšiuoti reikia ganėtinai daug vietos. Tik pagalvokite: atskira dėžė popieriui, atskira – stiklui. Plastikines atliekas dedame dar kitur, be to, reikia išmokti atrinkti reikiamą plastiką. O kaip maisto atliekos? Kartais ranka nekyla jų išmesti, bet ir valgyti negalima...

Gyvenantiesiems nuosavuose namuose pasiūlymą turi gėlininkė Gražina Šimoliūnienė. Panevėžio rajone, Ėriškiuose, gyvenanti moteris siūlo organines atliekas atiduoti Kalifornijos raudoniesiems sliekams.

„Prieš daug metų išgirdau apie šiuos sliekus. Kai pamačiau, kad turguje jais prekiaujama, nusipirkau porą saujų. Paskui dar nusipirkau... Taip pamažu savo žemėse apgyvendinau gal kokį kibirą sliekų, – pasakoja G. Šimoliūnienė. – Jie perdirba viską: ir nuo medžių nukritusius lapus, ir maisto likučius. Atliekų nelieka, o gėlynai veši.“

Gyvenimas tarp gėlių

Ponia Gražina ilgus gyvenimo metus skyrė gėlėms. Jų visada augino daug, be to, ir kitus mokė auginti.

„Kitąmet eisiu į pensiją, tad gėlių auginsiu mažiau nei įprastai. Vis dėlto visai be jų negaliu gyventi. Jei kas pakvies, paprašys, mielai parodysiu, pamokysiu, – sako moteris. – Mielai daliju savo patirtį, o jos turiu išties daug.“

G. Šimoliūnienės gėlynai ypač vešėti pradėjo, kai ji atrado Kalifornijos sliekus. „Anksčiau žemių ir trąšų veždavomės sunkvežimiais, o dabar to nedarome – nereikia. Kartais nebent durpių tenka atsivežti, – atskleidžia gėlininkė. – Maža to, atliekų nebereikia išmesti – viską suvalgo sliekai.“

Tiesa, iš pradžių moteris nė nemanė, kad Kalifornijos sliekai – tokie ėdrūs. Gražina suleido juos į komposto dėžę ir paliko. Po kiek laiko pasikapstė komposte ir su nuostaba suvokė, kad dėžėje neliko nė vieno slieko. „Pabėgo mano sliekai į darže buvusią apipuvusių žolių krūvą. Jų ten buvo daugybė. Nemaitinau, kaip dera, tad patys išsiruošė maisto ieškotis“, – šypsosi pašnekovė.

Beje, jau senokai moteris nebijo, kad jos augintiniai apleis ją ir išsiruoš ieškotis maisto pas kaimynus. „Jiems ir čia užtenka ėdesio. Be to, kaimynams jau daviau sliekų, tad jie savus augina“, – sako ponia Gražina.

Greitieji pagalbininkai

Kalifornijos raudonieji sliekai – 1959 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos universiteto mokslininkų išvesta kompostinių sliekų veislė. Jie išsiskiria greitesne medžiagų apykaita. Šie sliekai skirti buitinėms, organinės pramonės ir žemės ūkio atliekoms perdirbti į biohumusą, kuriame gausu makro- ir mikroelementų, vitaminų, antibiotikų, fermentų, aminorūgščių bei naudingosios mikrofloros.
Iš pradžių moteris nė nemanė, kad Kalifornijos sliekai – tokie ėdrūs. Gražina suleido juos į komposto dėžę ir paliko. Po kiek laiko pasikapstė komposte ir su nuostaba suvokė, kad dėžėje neliko nė vieno slieko.

Tyrimais nustatyta, kad biohumuse yra 40–60 proc. sausųjų medžiagų (10–12 proc. humuso), 0,9–3 proc. azoto, 1,3–2,5 proc. fosforo, 1,2–2,5 proc. kalio, 4,5–8 proc. magnio, 0,5–5,1 mg/kg vario, 0,5–2,5 proc. geležies, 60–80 mg/kg mangano, 28–35 mg/kg cinko, ne mažiau kaip 2 mg/kg kobalto. Palyginti su mėšlu, biohumusas turi 100 kartų daugiau bakterijų, kurios atkuria dirvos gyvybingumą.

Pasak mokslininkų, biohumuso rūgštingumas yra artimas neutraliam – pH 6,5–7,2. Tad įterptas į dirvožemį trukdo plisti augalų įvairių ligų sukėlėjams. Negana to, biohumuse yra daug auksinų, heteroauksinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, gerinančių persodinamų augalų prigijimą, pagreitinančių sėklų dygimą, padidinančių augalų atsparumą ligoms.

Palyginti su kitais sliekais, Kalifornijos raudonieji sliekai gyvena 4 kartus ilgiau (iki 16 metų) ir yra 10 kartų vislesni. Vienas sliekas per metus gali atvesti 1 500 palikuonių.
Jeigu temperatūra palanki, tuomet vienas toks sliekas suėda du kartus daugiau maisto, nei sveria pats. Kalifornijos raudonieji sliekai minta organinėmis medžiagomis. Tiesa, jos turi būti papuvusios. Tokias atliekas sliekai paprasčiausiai sučiulpia.

Veža į užsienį

Prieš gerą dešimtmetį įsigyti Kalifornijos raudonųjų sliekų nebuvo lengva – jų atveždavo nebent iš užsienio. „Dabar viskas kitaip: pas mus važiuoja ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai“, – džiaugiasi G. Šimoliūnienė.

Moteris prieš 15 metų už saują sliekų mokėjo 5 litus. Metai bėgo, bet kaina nepakito – ir dabar Gražinos parduodami sliekai tekainuoja 5 litus už saują.

„Esu girdėjusi, kad žmonės iš sliekų daro verslą. Aš nesu verslininkė – man rūpi, kad žmonės sužinotų, pabandytų ir patys augintų“, – prisipažįsta pašnekovė.

Trijų dalių buveinė

G. Šimoliūnienė atskleidė, kad žmonės dažnai bijo auginti Kalifornijos raudonuosius sliekus, nes įsivaizduoja, jog tai – labai sudėtingas procesas. „Dažnai manęs klausia, kaip paruošti atliekas, kaip vėliau atskirti biohumusą nuo sliekų, o gal tais sliekais tręšti žemę? – šypteli ponia Gražina. – Iš tiesų viskas – labai paprasta. Pavyzdžiui, pas mane yra trijų dalių plotas, skirtas sliekams. Vienoje dalyje pilamos atliekos, per vidurį darbuojasi sliekai, o trečiame plotelyje jau būna paruoštas biohumusas.“

Pasak pašnekovės, sliekų nereikia perkelti iš vienos vietos į kitą, nes jie patys keliauja. „Perdirbtas sliekų maistas ir yra biohumusas. Jame auginame daržoves, gėles, uogas, juo tręšiame žemę“, – sako G. Šimoliūnienė.

Tiesa, pašnekovė įspėja, kad sodinti reikėtų ne gryname biohumuse, o jo mišinyje su įprasta žeme ar durpėmis. „Šiemet mano paprikos augo beveik gryname humuse. Augalai buvo labai vešlūs ir žali, tačiau pačių paprikų nebuvo...“ – prisipažįsta G. Šimoliūnienė.

Ne gurmanai

Kalifornijos raudonieji sliekai minta įvairiomis augalinėmis atliekomis. Jiems tinka ir nupjauta žolė, ir nukritę lapai, ir mažos šakelės, ir popierius, kuris pūva, ir maisto atliekos nuo stalo.
Sliekai – jautrūs šalčiams, bet žiemą lauke išgyvens, jei tinkamai apdengsite komposto krūvą.

„Stengiamės gyventi taip, kad nieko neišmestume. Aišku, iš karto galvojame apie savo augintinius. Visas maisto atliekas, kurias jie valgo, nešame į komposto dėžę, – dėsto G. Šimoliūnienė. – Tinka jiems ir obuolių ar kriaušių graužtukai, ir daržovių puvėsiai, bananų žievės, citrusinių vaisių atliekos, bulvių lupenos, duonos gaminiai.“

Į komposto dėžę pilami net kavos ir arbatos tirščiai, o štai sūrių ar labai aštrių maisto atliekų sliekams duoti negalima.

„Sliekai – jautrūs šalčiams, bet žiemą lauke išgyvens, jei tinkamai apdengsite komposto krūvą, – pabrėžia pašnekovė. – Galima apdėti pjuvenomis, šiaudais, pridengti plėvele. Taip pat svarbu, kad ir žiemą jie gautų maisto.“

Puiki trąša

Ponia Gražina teigia gyvenanti sveikai, tad ir daržoves, vaisius bei uogas augina be jokių trąšų. „Pusę kibiro biohumuso užpilu puse kibiro vandens ir palaikau. Tada tuo skysčiu patręšiu daržą. Dar švariu vandeniu palaistau, ir tiek. Viskas auga kuo puikiausiai“, – atvirauja moteris.

Tuo pačiu skysčiu, pasak pašnekovės, augalus galima apipurkšti. „Išnaikinsite augalų ligas, parazitus“, – tvirtina Gražina.

Moteris išdavė dar vieną natūralių trąšų paslaptį: „Rauginu dilgėles: supjaustau, užpilu vandeniu ir palaikau savaitę. Šiuo skysčiu laistau daržą. Kvapas – žinokite, baisiai nemalonus, bet geresnių trąšų sunku rasti.“

Verslas auga

Vieni augina sliekus sau, kiti iš jų daro verslą. Jeigu nežinote, kuriai grupei norėtumėte priklausyti, bet domitės sliekais, tuomet jums pagelbėti gali Lietuvos sliekų augintojų asociacija. Ši organizacija vienija ir rimtus sliekininkystės atstovus, ir pavienius entuziastus, ir net mokslininkus.

2006 m. draugija pristabdė savo veiklą, nes susidomėjimas ekologiška žemdirbyste atslūgo – plėtoti sliekininkystę nebuvo pelninga. „Dabar vėl atgyja domėjimasis sliekininkyste, kartu su juo daugėja norinčiųjų užsiimti šiuo verslu. Susidomėjimas ypač juntamas pastaruosius dvejus metus Lietuvoje ir Latvijoje“, – pabrėžia UAB „Verdetera“ Gamybos skyriaus direktorė Rima Juodkienė.

Pašnekovė dirba įmonėje, kuri šiuo metu yra didžiausia biohumuso gamintoja ir sliekų augintoja Lietuvoje.

„Lietuvos sliekų augintojų asociacija kaupia teorines žinias, moko sliekininkystės pagrindų, pataria besidomintiesiems, o mes esame praktikai. Savo įmonėje išbandome įvairias technologijas, bendradarbiaudami su Lietuvos ir pasaulio sliekininkystės mokslininkais nuolat tobuliname esamus ir kuriame naujus gaminius, atliekame praktinius bandymus ūkiuose pagal naujas sliekų auginimo technologijas“, – vardija R. Juodkienė.

Išgraibsto užsieniečiai

Sliekininkystės atstovų vis daugėja, tačiau biohumuso paklausa tebelieka didesnė už pasiūlą. „Lietuvoje nėra pakankamai išplėtota biohumuso gamyba. Deja, kol kas pagaminame mažiau, nei galėtume parduoti“, – atskleidžia R. Juodkienė.

Paklausta, kodėl užsieniečiai patys neužsiima gamyba, pašnekovė atsakė, kad tai nėra itin paprasta. „Be patalpų ir tinkamų sąlygų, egzistuoja ir kiti veiksniai. Sliekai – labai jautrūs temperatūrai, juos būtina tinkamai maitinti. Žinoma, jie perdirba beveik visas organines atliekas, tačiau jų mityba turi būti subalansuota: maistas – suderintas, įvairus, išlaikytas tinkamas azoto ir anglies santykis, – pabrėžia pašnekovė. – Kai kalbame apie sliekų auginimą savo poreikiams, tai galbūt nėra itin aktualu, tačiau norėdami pagaminti biohumuso verslo mastu ar gauti didelį sliekų prieaugį, turime būti atidūs viskam.“

Nuo ko pradėti?

Norintieji užsiauginti sliekų gali, pasak pašnekovės, pradėti tai daryti vos nuo vieno kilogramo. „Jeigu ketinate užsiimti verslu, tokio kiekio tikrai nepakaks, – šypteli R. Juodkienė. – Manau, pradinė investicija turėtų būti maždaug apie 10 tūkst. litų.“

Pašnekovės teigimu, panašios investicijos į motininę bandą, kompostą ir būtiną aplinkos pritaikymą sliekams turėtų atsipirkti per metus. „Jeigu investuojate dabar, po metų turėtumėte atgauti savo pinigus ir kažkiek uždirbti. Jeigu bus išlaikytos tinkamos sliekų auginimo sąlygos, tuomet bus gaunamas geros kokybės biohumusas. Jį pardavę gausite pajamų“, – sako R. Juodkienė.

Kaip tinkamai auginti sliekus, gali būti daug patarimų. Vis dėlto viskas priklauso nuo turimų sąlygų ir galimybių, taigi vieno universalaus būdo paprasčiausiai nėra.
„Vienos sliekų auginimo technologijos nėra – viskas priklauso nuo jūsų tikslo, kodėl ėmėtės sliekų auginimo“, – aiškina pašnekovė.

Tiesa, derėtų įspėti, kad jeigu pradėsite nuo mažo kiekio sliekų – tik tam, kad būtų perdirbamos jūsų buities atliekos, – gamyba augs pamažu, tad realaus pelno (jei tokį norėsite gauti iš biohumuso) teks palaukti.

Biohumuso gamyba

„Pagaminti aukštos kokybės biohumusą nėra paprasta, – įspėja R. Juodkienė. – Šis procesas taip pat reikalauja žinių.“

Pirmiausia ruošiamas substratas sliekams. Tam būtina sumaišyti visus reikalingus maistinio substrato gamybai komponentus. Iš šio mišinio formuojamos rietuvės (vagos), kur ir vyksta kompostavimas. „Maistinių žaliavų mišinys nuolat maišomas. Pats procesas trunka iki dviejų mėnesių“, – sako R. Juodkienė.

Vienalytė medžiaga, gauta kompostuojant, tampa sliekų maistu. „Sliekai perdirba kompostą, – dėsto pašnekovė. – Vietoje, kur vyksta šis procesas, turi būti sukurtas būtinas mikroklimatas, vyrauti atitinkama drėgmė, temperatūra. Jeigu kažkas bus ne taip, sliekų produktyvumas akivaizdžiai mažės.“

Paruoštas biohumusas parduodamas perdirbėjams. „Maždaug pusę metų biohumusas brandinamas, džiovinamas, sijojamas. Supakuota ekologiškai švari trąša keliauja pas pirkėjus“, – atskleidžia R. Juodkienė.

Iš biohumuso perdirbėjai taip pat gamina žemės mišinius ar skystus huminius preparatus.

Šveicarijos gamtos apsaugos organizacija „Pro Natura“ 2011-uosius paskelbė sliekų metais. Taip norima atkreipti dėmesį į visoje Europoje dėl žmogaus veiklos vis labiau mažėjančią sliekų populiaciją.