Lietuvoje sekti žmogų - juokų darbas

Lietuvoje susekti norimą žmogų - itin paprasta. Nebūtina nei naudotis blakėmis, nei įsikišti specialiosioms tarnyboms. Tam pakanka turėti mobilųjį telefoną.

Nors Lietuvos įstatymai draudžia sekti asmenis be teismo leidimo, sužinoti, kur yra neištikimas sutuoktinis ar žmogus, kuriam nori pakenkti, - juokų darbas. Nėra abejonių, kad tokiu nebrangiu būdu Lietuvoje sekamas ne vienas asmuo.

Prieš keletą dienų viename Vilniaus apylinkės teismų išnagrinėta baudžiamoji byla, laisvės apribojimu buvo nuteistas pilietis Algis (vardas pakeistas, - aut.).

Jis buvo kaltinamas buvusios žmonos persekiojimu ir trukdymu jai susitikti su kitais vyriškiais. Kartą užtikęs buvusią žmoną su kitu vyru, Algis jį sumušė. Tokios bylos dažnos ir niekas ja nebūtų susidomėjęs, jei ne tam tikros aplinkybės.

Kai tik buvusi žmona susitikdavo su naujuoju draugu, čia pat pasirodydavo ir Algis. Todėl kilo klausimas, iš kur jis žino ir laiką, ir vietą. Apie tai jam niekas neprasitardavo.

Telefonus priklijavo automobiliuose

Naujasis moters draugas abejonėmis pasidalijo su savo pažįstamu, gerai išmanančiu naująsias technologijas. Tas patarė atidžiai apžiūrėti automobilius, kuriais vykstama į pasimatymą.

Bičiulio patarimas buvo taiklus: apžiūrėjus automobilius po galiniais buferiais rasti du izoliacine juosta pritvirtinti mobiliojo ryšio telefonai.

Moteris išsiaiškino, kad, slapta pasinaudojus jos telefonu, suaktyvinta telefono funkcija, leidžianti bet kuriuo paros metu nustatyti, kurioje Lietuvos vietoje yra telefonas.

Policijai pradėjus tyrimą, ėmė aiškėti įdomūs dalykai. Pasirodo, Algiui nereikėjo daug pastangų sekti buvusią žmoną ir jos draugą. Svarbiausia - žinoti telekomunikacinių technologijų galimybes.

Algiui prireikė trijų telefonų. Pirmiausia jis pigiai nusipirko du naudotus telefono aparatus ir į juos įdėjo išankstinio mokėjimo SIM korteles. Iš šių dviejų telefonų jis išsiuntė dvi trumpąsias žinutes mobiliojo ryšio operatoriui. Po to jam liko slapčia pritvirtinti telefonus prie sekamų žmonių automobilių.

Ne ką daugiau vargo Algis turėjo ir su trečiuoju telefonu, kurį nuolat nešiojosi jo buvusi žmona. Kai telefonas atsidūrė jo rankose, užteko minutės, ir buvusi sutuoktinė, pati to nežinodama, sutiko būti sekama.

Įdomiausia, kad Lietuvos specialiosioms tarnyboms, norinčioms atlikti tokią sekimo operaciją, būtinai reikia ne tik mobiliųjų telefonų operatorių sutikimo, bet ir teisėjo patvirtintos sankcijos.

Baudžiamasis kodeksas už neteisėtos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą numato iki trejų metų nelaisvės bausmę.

Nustatė buvimo vietą

„Ekstra“ pamėgino atlikti eksperimentą. Dviejų kolegių paprašėme savo telefonais išsiųsti žinutes, kurios suteiktų teisę nuolat žinoti jų buvimo vietą.

Žinutės tekstas trumpas ir aiškus: „+locator telefono numeris“. Kolegėms į telefonus atėjo pranešimas, kad paslauga sėkmingai aktyvuota. Ištrynus šią žinutę nebelieka jokių pėdsakų, kad telefonas paruoštas sekti. Sekliui telieka išsiųsti dar trumpesnę žinutę: „Kur“ ir nurodyti aukos telefono numerį.

Atlikus šias procedūras netrukus į mūsų telefono aparatą atėjo pranešimas, kuriame rašoma, kad 16 val. 19 min. abonentas X buvo: „Vilnius, centras, Gedimino prospekto pradžia iki Vilniaus gatvės, netoli Vyriausybės rūmų, Katedros aikštės“.

Tuo metu kolegė buvo „Ekstros“ redakcijoje, kuri ir yra Gedimino prospekte netoli Vyriausybės rūmų.

Su kitos kolegės telefonu toks bandymas nepavyko - į jos telefoną gautas pranešimas, kad ji sėkmingai prisijungė prie vienos radijo stoties, o mums pabandžius ją susekti, atėjo žinutė: „Atsiprašome, „Bitės“ abonentai gali ieškoti tik „Bitės“ abonentų, o ieškomas numeris nėra „Bitės“ abonentas“.

Kolegė naudojasi „Omnitel“ paslaugomis, tad norint nuolat žinoti jos buvimo vietą reikėtų įsigyti šios bendrovės siūlomą išankstinio mokėjimo kortelę.

Atsiunčia net žemėlapį

Maža to, aukos judėjimą galima kontroliuoti ne tik gaunant trumpąsias žinutes, bet ir internetu, kur pateikiamas detalus vietovės žemėlapis su sekamo žmogaus koordinatėmis.

Neištikimo sutuoktinio koordinates galima gauti ir vaizdo žinutėmis (MMS). Tokiu atveju į mobilųjį telefoną atsiunčiamas žemėlapio fragmento paveikslėlis. Visa tai vyksta sekamajam nieko nežinant.

Šios paslaugos tiekėjai teigia, kad didesniuose miestuose asmens buvimo vieta nustatoma maždaug 50-100 metrų tikslumu. Beje, šios paslaugos iš naujo suaktyvinti nereikia: jei auka išjungs telefoną, stebėtojui bus pranešta, kurioje vietoje tai padaryta. Vėl įjungus telefoną, informacija plauks toliau.

Automobilyje paslėpus telefoną, nelygu koks jo modelis, reikėtų tik kas 7-10 dienų pakeisti bateriją, o tai padaryti nėra sunku.

Šios paslaugos pardavėjas UAB „Mobiliųjų sprendimų centras“ reklamuojasi labai gražiai: „Per kelias sekundes galima nustatyti draugo ar kolegos buvimo vietą pagal jo mobiliojo telefono buvimo vietą“. Tiesa, čia pat primenama, kad „reikia gauti leidimą“.

Beje, mobiliojo telefono vietą įmanoma nustatyti ir Latvijoje, o abonentui esant kitoje užsienio šalyje, bus nurodoma - kurioje.

Atrodytų, viskas labai gražu - naudinga paslauga, kai nori sužinoti, kur šiuo metu yra vaikas. Tik tam būtina viena sąlyga - žmogus turi sutikti būti sekamas.

Kaip rodo Algio istorija ir „Ekstros“ eksperimentas, ši sąlyga labai lengvai apeinama. O tokie sekliai mėgėjai dažniausiai išvengia atsakomybės.

Paslaugą siūlančios bendrovės „Mobiliųjų sprendimų centro“ direktorius Vidmantas Liutkauskas neslėpė, kad šia paslauga naudojasi „dešimtys tūkstančių lietuvių“.

„Tačiau visada reikia sekamo žmogaus sutikimo. Tas žmogus bet kada gali atsisakyti sekamojo vaidmens, gali sužinoti, kad yra duotas jo sutikimas. Galimybės apsisaugoti yra didelės. Vilniečio atvejis - pirmas mano darbe“, - „Ekstrai“ tvirtino verslininkas.

O kas, jeigu žmona nežino, kad pavyduliaujantis vyras iš jos mobiliojo ryšio telefono išsiunčia neva jos sutikimą būti sekamai?

„Pavyzdžiai rodo, kad už tokius veiksmus žmonės baudžiami“, - tvirtino V.Liutkauskas.

Kalbėdamas apie paslaugos užsakovus, jis minėjo, kad ją užsisako įvairūs asmenys, pavyzdžiui, telefonai buvo nupirkti Alzheimerio liga sergantiems žmonėms arba vaikai taip kontroliuoja savo pasenusius tėvus, tėvai - mažamečius vaikus.

Šalyje darbdaviai sėkmingai seka savo pavaldinius. Tiesa, šie tai žino. Todėl šią paslaugą užsisako kurjerių, statybos, apsaugos ar projektavimo bendrovės, kurių darbuotojai nuolat juda.

„Kai kurių atvejų, kur panaudojama, mes net nežinome“, - neslėpė „Mobiliųjų sprendimų centro“ vadovas.

Beje, ši paslauga sparčiai populiarėja ir Rusijoje, ypač tarp darbdavių, sekančių pavaldinius. Rusiškajame „Forbes“ žurnale rašyta, kad šia paslauga norėtų naudotis dauguma Rusijos įmonių vadovų. Šioje šalyje darbuotojus seka dažniausiai nedidelės firmos.

Rusijoje, kur žmogaus teisių pažeidimų apstu, žurnalas „Forbes“ kelia klausimą, ar toks darbuotojų sekimas etiškas. Lietuviams tokių abejonių, matyt, nekyla.

Piktadariams - žalia šviesa

Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius:

„Lietuvoje daug naujovių diegiama labai lengvai, be jokių diskusijų. Privatumo apsauga - labai plati tema. Mūsų šalyje dar nesureguliuota nemažai dalykų, pavyzdžiui, darbo kompiuteriais apsauga. Lietuvoje sudaromi potencialių teroristų sąrašai, nors to plačiai nežinome.

Pastaruoju metu telekomunikacijos paslaugų stebėjimo srityje daug nedirbome, nes jau nusviro rankos.

Kai elektroninių paslaugų teikėjai siūlo tokią naujovę, reikia žinoti, kad privataus žmogaus gyvenimas neliečiamas, tačiau taikomos išimtys, jei tam yra teisinis pagrindas.

Įsikišti į privatų gyvenimą leidžiama tada, kai toks leidimas įrašomas į teisės aktus, o ne tuomet, kai to nedraudžiama. Ir tai dar ne viskas. Reikia, kad tuo būtų siekiama tam tikrų teigiamų tikslų, pavyzdžiui, kovojama su nusikalstamumu arba garantuojamas nacionalinis saugumas.

Priemonė, kuri taikoma ribojant privatumą, turi būti lygiavertė siekiamam tikslui. Paprasčiau kalbant, jei skelbiama, kad užsisakę paslaugą galėsite sekti savo nepilnamečius vaikus ir taip juos apsaugoti, atsiranda galimybė sekti ne vien vaikus, ir ne vien gerais tikslais.

Man ši paslauga kelia abejonių, nes ja įmanoma pasinaudoti blogais tikslais.

Kas turėtų prižiūrėti, kad tokiomis paslaugomis nepasinaudotų piktavaliai? Tam tikra prasme galėtų prižiūrėti ir Ryšių reguliavimo tarnyba. Daug žmonių net nenutuokia, kad pažeidžiamos jų teisės.

Per tiek metų išsiugdėme toleranciją savo teisių pažeidimams. Kitose šalyse žmonės dėl to daug svarstytų, protestuotų, o mes visada tylime ir paklūstame tokiai politikai.

Taigi ši paslauga žmogaus teisių prasme yra problemiška. Ją reikia išanalizuoti, pateikti išvadas visuomenei, nustatyti galimą riziką ir tai išaiškinti žmonėms. Lietuvoje naujosios technologijos plinta greitai, be jokios išankstinės analizės“.