Lietuvos nepriklausomybė

Vasario 16- oji ženklina 88- ąsias 1918 metais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metines. Šis savivaldos laikotarpis buvo trumpas, tik 21 metai, ir jis buvo persunktas neramumų. Lenkija pretendavo į Vilniaus teritoriją, kaip jai priklausančią ir ją užgrobė. Lietuvos sostine tapo Kaunas. Vatikanas pripažino Lenkijos pretenzijas esant teisėtomis ir dėl to Lietuvos katalikų bažnyčia nutraukė visus ryšius su Roma.

Šis trumpas laikotarpis baigėsi 1939 m. Tų metų kovo mėnesį Vokietija pareikalavo, kad Lietuva atiduotų Klaipėdos uostą. Lietuva neturėjo kitos išeities, vien sutikti. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį, įvyko Hitlerio ir Stalino susitikimas, kurio tikslas buvo pasidalinti Europą. Baltijos šalys buvo priskirtos (atiduotos dalybų metu) Sovietų sektoriui ir į jas įžengė Rusijos armija, pradėjusi iš jų į Sibirą deportuoti šimtus tūkstančių žmonių. 1941 metais okupavo naciai. 1944 metais sugrįžo rusai ir pasiliko beveik pusei amžiaus. Daugiau negu pusė milijono lietuvių buvo išsiųsti į Sibirą, ištremti arba nužudyti. Dešimtmečiais lietuviai svajojo gyventi nepriklausomoje šalyje. Pagaliau 1990- aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o 1991 metais nepriklausomybė buvo oficialiai įtvirtinta.

Jums tie įvykiai tikriausiai gerai žinomi, bet aš juos vardiju, kad tinkamiau galėčiau išreikšti vieną mintį. Jeigu reiktų pasakyti koks Lietuvos istorijos esminis dvidešimtojo amžiaus momentas, tai- kova už nepriklausomybę. Netgi tuo trumpu laisvės laikotarpiu šaliai rūpėjo rasti būdus kaip saugiai gyventi galingų kaimynų pasienyje. Nedaug teliko laiko šalies kūrimui ir valdymui, vystymui.

Ankstyvos 1990- ųjų dienos ta prasme nedaug kuo skyrėsi. Žmones buvo užvaldžiusi nepriklausomybės euforija ir niekas neturėjo pakankamai laiko ir energijos apmąstyti jos prasmei. Jie buvo itin užsiėmę, mėgindami tiesiog išgyventi. Sunkus darbas ir įvairių patogumų, normalių gyvenimo sąlygų atsisakymas atrodė to vertas, nes šalis buvo laisva.

Dalykai dabar po truputį keičiasi. Stiprus, aštrus nepriklausomybės pojūtis, lyg pirmas šviežaus oro gurkšnis, atidarius langą pavasarį, tampa kasdieniškai įprastu. Žmonės priima tai kaip savaime suprantamą. Daugiau dėmesio jie skiria kasdieniams savo gyvenimo užsiėmimams. Tai sveikas požiūris; ženklas, liudijantis, jog nepriklausomybė tapo normalaus gyvenimo dalimi. Tuo pačiu tai pavojingas laikotarpis, nes atrodo, žmonės linkę manyti, kad vyriausybė tapo jų nebekontroliuojama.

Tūkstančiai nepriklausomybės judėjimų yra vykę paskutinių kelių amžių bėgyje, šimtai revoliucijų, kurių nemaža dalis baigėsi sėkmingu nepriklausomų valstybių įkūrimu. Skaitant tokių šalių istoriją, darosi aišku, kad yra didžiulis skirtumas tarp nepriklausomybės paskelbimo ir tarp tapimo funkcionuojančia šalimi. Revoliucionieriai beveik niekad netampa gerais visuomenės tarnais. Jų tikslas yra daugiau griauti senąją santvarką, negu jos vietoje kurti naują. Gyvybinės visuomenės funkcijos, tokios kaip kelių taisymas ar šiukšlių išvežimas gali pasirodyti siaubingai nuobodžiomis, lyginant su mūšiais barikadose ir ėjimu prieš tankus. Iškilmės ir šalies valdymo svaigulys visada yra labiau jaudinantys už didybę į miltus malantį kasdienį, pilką ūkininkavimą.

Labai gerai žinoma, kad galia korumpuoja. Sąžiningą, geriausių keitinimų kupiną žmogų, atsidūrusį galios suteikiančiame poste, apima troškimas ja pasinaudoti. Anksčiau ar vėliau daugelis iš jų, jeigu ne dauguma, pasiduos tam troškimui. Paprastai iš pradžių susiviliojama mažomis, vėliau didesnėmis, kol galiausiai ta galia imama naudotis savo asmeninėms reikmėms. Taip po kurio laiko tas pirminis tikslas tarnauti išrinkusiems žmonėms nutolsta ir pasidaro sunkiai beįžiūrimas.

Visoms šalims būdinga ta pati problema. Kyla didžiulis skandalas Amerikoje, pradėjus aiškėti ir pateikus kaltinimus Amerikos vyriausybės, įvairiems kongreso nariams už tai, kad susigundė ir priėmė neteisėtus pinigus. Kitas- dėl to, kad JAV vyriausybė klausėsi savo piliečių pokalbių, jų neperspėjusi. Kanadoje tik ką pasibaigusių rinkimų metu Paul Martin vyriausybė už palyginti smulkius finansinius prasižengimus buvo nušalinta, nežiūrint to, kad dar prieš kelis metus šis politikas buvo ypač populiarus. Kiekviena vyriausybė pasaulyje tam tikrame lygmenyje yra nekompetetinga ir korumpuota, tačiau jeigu šalis iš tiesų yra laisva, tai privalo parodyti, jog tokių dalykų netoleruoja. Aukščiausi visuomenės pareigūnai privalo prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta žemesniuose sluoksniuose.

Gyvuoja toks posakis: “Žmonės gauna tokią vyriausybę, kokios yra nusipelnę”. Aš būčiau linkęs tai pasakyti kiek kitaip: “Žmonės gauna vyriausybę, kokios reikalauja”. Thomas Jefferson, kuris parašė Amerikos nepriklausomybės deklaraciją (American Declaration of Independence) ir kuris buvo trečiuoju Amerikos prezidentu, rašė: “Laisvės medis laiks nuo laiko turi būti atnaujinamas patriotų ir tironų krauju.” Jis sako, kad tam tikru metu žmonės turi itin garsiai ir aiškiai savo vyriausybei pranešti, kad laikas kai ką keisti. Demokratinėje visuomenėje mums nereikia lieti kraujo, verčiant vyriausybę, bet mes privalome iš oficialių vyriausybės atstovų reikalauti atsakomybės už darbus, kuriems dirbti jie yra išrinkti. Jeigu jie netinkamai tarnauja, balsuokite, kad būtų pašalinti iš tos įstaigos. Jeigu jie praturtėja mokesčių mokėtojų sąskaita, tai atsikratykite jais ir suraskite tokių, kurie geriau dirbtų tą patį darbą.

Nė viena šalis nėra iš tikrųjų laisva tol, kol jos piliečiai supranta, kad būtent jie yra tikrieji ir galutiniai šalies valdytojai. Esant demokratijai, bet kokio lygio vadovai, pradedant nuo mažiausių įstaigų vietos kaimeliuose ir baigiant didžiausiomis nacionalinėje vyriausybėje, yra įdarbinti žmonių dirbti jiems patikėtą darbą. Jeigu jie dirba nesąžiningai ir nekompetetingai, tai tie patys žmonės, kurie juos įdarbino, juos ir atleidžia, pašalina.

Nė viena šalis nėra iš tikrųjų laisva, jeigu jos žmonės nesupranta, kad tai yra jų šalis ir kad jie yra už ją atsakingi. Kurios nors šalies piliečiai, atsisakantys tai pripažinti ir suprasti, neturėtų stebėtis, vieną dieną prabudę ir pamatę, kad laisvė jų šalyje nebeegzistuoja.