Lietuvos padangėje – skraidantis automobilis (nuotraukos)

Lietuviai visais laikais buvo lengvai pamišę dėl dangaus. „TopGear“ užsispyręs tai ignoravo ir laikėsi asfaltinės doktrinos. Iki pat pažinties su Oreivystės centro komanda.

Teorijos apie žmonių padermės kilmę iš beždžionių nėra tokios įtikinančios, kaip būtų galima spėti kokiame nors muziejuje spoksant į Afrikoje rastas fosilijas. Bent jau lietuvių protėviai akivaizdžiai buvo ne kas kitas, kaip Darius ir Girėnas. Kitaip vargu ar tris su trupiniais milijonus gyventojų turinčioje šalyje būtų nutiesta tiek kilimo ir tūpimo takų orlaiviams, prigaminta tokia neįtikima gausybė skraidančių aparatų, suręstas fabrikėlis, gaminantis vienus geriausių sklandytuvų visame Senajame žemyne ar galų gale prisipirkta tiek karšto oro balionų.

Beje, pagal vieną patikimiausių romantiškumo ir fantazijos lakumo rodiklių - oro balionų skaičių, tenkantį milijonui gyventojų, - Lietuva užima penktą vietą pasaulyje ir nusileidžia tik kelioms nepadoriai turtingoms valstybėms. Kad tai šventa teisybė, oreivių sezono įkarštyje esu priverstas liudyti kokius penkis kartus per savaitę, kai, vos prašvitus ar vakare saulei pradėjus kliūti už kaimynų namų stogų, virš sostinės pašonėje esančių Gineitiškių praskrieja po tuziną margaspalvių dangaus burbulų su gigantiškose pintinėse iš laimės alpstančiais žmogeliukais. Kad ir kaip sėdėdamas žemėje viską racionalizuotum ar liūliuotum save įtikinėjimais man-ir-čia-viskas-labai-gerai, iš tiesų pakutenti debesų padus velniškai norisi.

Kaip tai padaryti neišduodant automobilinio tikėjimo? Ilgokai laužius galvą dingtelėjo išganinga idėja: kodėl ratuočio nesukryžminus su oro balionu? Juk tereikia gondolą - iš vytelių nupintą oreivių kabinos funkcijas atliekantį krepšį - pakeisti kabrioletu...

Didelei mano nuostabai, išdėstęs ereziją apie naują įrašą Lietuvos aviacijos istorijos kronikoje Oreivystės centro strategams Jolantai Tūraitei, Romui Bakanauskui ir Aurimui Vengriui, atgal į redakciją traukiau pats patikėjęs, kad tai įmanoma.

Tereikia keleto smulkmenų. Pirmoji - bestogis automobilis, kurio šeimininkas būtų tiek pat išprotėjęs, kiek ir „TopGear" komanda. Taip pat reikia oro baliono, kuriam pakelti maždaug pusantros tonos krovinį būtų tas pat, kas pasaulio čempionų lygos „Strongman" nugalėtojui žongliruoti muliažiniais cirko galiūnų svarsčiais. Šiam reikalui pagal kupolų konstrukciją, tūrį ir keliamąją galią tiko keturi Oreivystės centro flotilėje esantys oro balionai. Savaitę pasvarstę ir nušlifavę technines detales apsistojome prie „Utenos" aludarių vardu pavadinto skraidymo aparato. Jo tūris - net 6000 kubinių metrų, todėl tinkamai paspraginus viduje pripūstą orą su tokiu įrankiu galima kilstelėti net dviejų tonų krovinį.

Bene sudėtingiausia avantiūros dalis - skirtingų stichijų vestuvės: kaip sujungti kabrioletą su degikliais ir kupolu, kad neliktų nė šešėlio abejonės dėl netyčiuko. Šiuo atveju - kad nežnektelėtume žemėn. Pagaliau, kad net išvengus rimtų incidentų kylant ar leidžiantis, pėdsakų ant automobilio kėbulo nepaliktų tvirtinimo sistema.

Ir paskutinis dalykas - norint su oro amfibija praskristi virš miesto, reikia pelnyti bent trejeto valdžios institucijų malonę. Pradėjau nuo Vilniaus mero Artūro Zuoko. Išklausęs monologo apie netradicinius lietuviškojo „TopGear" projektus ir tikimybę sulaukti žiniasklaidos dievų iš BBC dėmesio, viešųjų ryšių virtuozas šiek tiek suraukė antakius ir pažadėjo... parūpinti gerą vietą prestižinėse sostinės kapinėse. Jautru. Tapo visiškai aišku, kad belstis į civilinės aviacijos prievaizdų duris ir prašyti palaiminimo skristi nesertifikuotu aparatu būtų tiesiog bergždžias laiko švaistymas.

Ačiū Dievui, visa kita ėjosi kaip karštu peiliu per sviestą. Pradėjus dairytis mažulio kabrioleto ir skambtelėjus bičiulio pasufleruotu „Smart Fortwo" kabrioleto šeimininkės telefono numeriu, ragelyje pasigirdo nemergaitiškai dalykiškas „gerai". Edita Markina mielai sutiko persėsti į mano „Subaru", kol jos mažylis matuosis tvirtinimo sistemas, kentės svorio balansavimo procedūras ir galų gale tabaluosis padebesiuose.

Tokie pat nevaldiškai geranoriški buvo sostinės savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos" vyrai. Sustoję atokiau jie atlaidžiai šypsojosi iš mūsų komandos trepsėjimo aplink „Smart", bandant atrasti optimalią mašinos ir oro baliono degiklių bei kupolo pakabos lynų fiksaciją. Į visus prašymus evakuatoriumi kilstelėti trosais apraizgytą bolidą aukštyn, o po keleto minučių dūsavimų nuleisti žemyn jie reagavo kaip į darželinukų bandymus iš medinių kubelių sudėlioti namą.

Reikia pripažinti, kad viskas pasirodė šiek tiek sudėtingiau, nei tikėjomės. „Smart" variklis sumontuotas virš galinės ašies. Beveik ten pat kėdynės. Bagažinės įdaras - trys propano dujų rezervuarai - taip pat didino svorio disbalansą. Pradėjus kelti oro amfibiją, priekiniai ratai ir mašinos nosis šaudavo aukštyn, o galas likdavo įsikibęs į žemę.

Tačiau ir šios problemos sprendimas pasirodė esąs paprastas kaip trys kapeikos: pasibeldęs į Žydrūno Savicko sporto klubo duris per šešias sekundes susitariau dėl paskolos svarmenimis. Tereikėjo išsiaiškinti, kiek ir kokių Žydrūno tablečių naudoti. Išbandę įvairias kombinacijas su 15, 20 ir 25 kilogramų svarmenimis, apsistojome prie formulės 2 × 3 × 25, t. y. priekinius ratus papuošėme dviem aksesuarais, kurių bendras svoris 150 kilogramų. Bėdos - kaip nebūta.

Atlikus visus namų darbus beliko sulaukti tinkamo oro. Paprastai sprendimas kilti dangun laiminamas, kai debesų padas gana aukštas, kai horizonte nesistumdo kamuolinės audros užuomazgos, kai matomumas - ne mažiau kaip 5 kilometrai, o vėjo stiprumas - ne didesnis kaip 5 m/sek. Viduržiemis teoriškai tam gana palankus.

Mūsiškė diena X išaušo šeštadienį, vasario 11-ąją. Jau nuo savaitės vidurio meteorologai kėlė nuotaiką optimistinėmis prognozėmis, kurias analizuodamas Aurimas pradėjo bombarduoti žinutėmis: „2012 m. vasario 8 d. 10.30 val. Šį šeštadienį yra šansas kelti balioną. Bus labai šalta, bet kol kas žadamas tinkamas vėjas." Po poros dienų kita: „2012 m. vasario 10 d. 8.46 val. Kovinė parengtis. Prognozė išlieka palanki. 80 proc. sėkmės tikimybė. Ryt 11 val. renkamės Šeškinės g. 55A." Paskutinioji SMS nuskambėjo kaip užkoduotas signalas atakai: „2012 m. vasario 11 d. 8.10 val. Oras puikus. Viskas pagal planą."

Oreivystės centro bazėje paskutinį kartą patikrinus, kaip veikia degikliai, ar sklidini dujų rezervuarai, ar visi karabinai ir trosai vietoje, šešių visureigių vilkstinė su bestogiu „Smart" priešakyje pajudėjo Maišiagalos link. Netoli Pavilnojo kaimo oreiviai paleido zondą - helio dujų pripildytą balionėlį, kurio judėjimas skirtingame aukštyje leidžia apytiksliai prognozuoti skrydžio maršrutą. Kaip tik tada paaiškėjo, kad iš ryto dvelkęs švelnus šiaurys užleido vietą pietryčių vėjui, todėl oreivių karavanui teko dar porą kartų koreguoti planus ir ieškoti startui tinkamos vietos.

Automobiliuką parengti istoriniam skrydžiui užtruko tik keletu minučių ilgiau, nei greta dirbančiai Oreivystės centro komandai išpakuoti antrą kolegoms fotografams ir operatoriams skirtą skraidymo aparatą. Pražiodžius balionui gerklę, galingu ventiliatoriumi „Utenos" kupolas buvo pripildytas oro greičiau, nei galima įsivaizduoti matant, kokio nerealaus dydžio tas daiktas yra. Kai balionas tapo panašus į pusiau perpjautą gigantišką kriaušę, vidun pučiamą orą pradėta kaitinti.

Pasiruošimas skrydžiui
Foto: "Top Gear Lietuva"
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458923&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458906&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458907&mode=1&width=630&height=435

http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458901&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458908&mode=1&width=630&height=435

http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458912&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458902&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458915&mode=1&width=630&height=435

Tada atėjo eilė bene didžiausio tikslumo reikalaujančiai operacijai: perversti kupolą per kabrioletą ir užfiksuoti antrą trosų porą. Kaip tik tada paaiškėjo, kodėl A. Vengrys primygtinai pageidavo, kad į pirmą skrydį oro amfibiją palydėtų labiausiai patyrę klubo žmonės, o ne spiečius reginių ištroškusių plevėsų. Automobiliuko ir kupolo jungtuvės įvyko taip sklandžiai, tarsi vaikinukai tokius dalykus darytų dukart per dieną po valgio.

„Esame pasirengę startuoti. Ore planuojame būti apie 20 minučių", - per trumpą pauzę tarp degiklių keliamo drakoniško šniokštimo instruktavo Aurimas.

Paskutinis darbas prieš paliekant žemę - dujų tiekimo žarną nuo išorinių balionų perjungti prie sugrūstųjų į „Smart" bagažinę. Dar keletą kartų liepsnos liežuviais palaižę kupolo gerklę ir pažadėję grįžti, atsiplėšėm nuo žemės. Kaip tik tada Aurimas perspėjo, kad pradinis dangaus žygio planas šiek tiek pasikeitė: automobiliuko ir žemėje likusių visureigių nejungia jokie trosai, kurie būtų leidę šiek tiek pakybojus ore grįžti į starto aikštelę. Mes tiesiog atsidavėm vėjų malonei.

***

Smarto ir oro baliono hibridui švelniai skrodžiant padangę, keleivio krėsle įsitaisęs „TopGear" redaktorius įsijungė diktofoną ir ėmė kamantinėti pilotą A. Vengrį.

- Kuo mes rizikuojame? - paklausiau piloto, kai atstumas tarp oro amfibijos ir žemės burbulo pasiekė tokią reikšmę, kad kiekvieną normalų akrofobą turėjo ištikti lengvas isterijos priepuolis.

- Niekuo. Žinoma, jei pavyks minkštai nusileisti, - šypsojosi Aurimas.

- Ar galėtume tikėtis, kad pateksime į aviacijos istorijos puslapį, esantį greta skirsnio apie S. Darių ir S. Girėną? - neatstojau.

- Su sąlyga, kad naudodami šią konstrukciją perskrisim Atlantą. Bet tam reikėtų skristi su priekaba, pilna dujų balionų. Kol kas to padaryti negalim, tad tiesiog pakeliausim Vilniaus priemiesčio dangumi, - kikeno skrydžio meno vadovas. Pasiėmęs raciją Aurimas ištransliavo vienintelį šiame projekte reklaminį šūkį: - Kolegos, manęs dažnai klausia, ar skrendant balionu yra sėdimų vietų. Lig šiol nebuvo. Bet, pasirinkus Oreivystės centro komandą, „Utenos" balioną ir „Smart" automobilį, galime pasiūlyti viską.

- Ar oreiviai yra ką nors panašaus iškrėtę? - egzaminavau bendrakeleivį.

- Gali būti, kad pasaulyje kokių nors improvizacijų yra buvę. Tačiau Lietuvoje, mano žiniomis, su automobiliu tikrai niekas nėra skridęs. Nors mūsų šalies žmonės neabejotinai yra lengvai išprotėję dėl aviacijos. Tiek prisimenant aviacijos ištakas, tiek skaičiuojant, kiek turime skraidymo aparatų ar juos valdyti sugebančių pilotų. Tarkime, pagal oro balionų skaičių, tenkantį milijonui gyventojų, Lietuva patenka į pirmą pasaulio penketuką. Mus lenkia tik Nyderlandai, Austrija, Belgija ir Šveicarija. Lietuva pagal išduotų oro balionų piloto licencijų skaičių vienam milijonui gyventojų užima pirmą vietą pasaulyje, - vardijo A. Vengrys.

- Vis dėlto, kaip planuoti skrydį ir nusileidimo vietą, jei skrendantys oro balionu koreguoti judėjimo maršrutą gali tik tiek, kiek skiriasi vėjo kryptis skirtingame aukštyje?

- Pusė viso darbo atliekama ant žemės analizuojant meteorologų prognozes ir renkantis skrydžio zoną. Atsižvelgiant į vėjo stiprumą, numatomo buvimo ore laiką, priklauso ir nusileidimo vietų skaičius. Tarkim, šiandien vėjas silpnas, todėl per 15-20 minučių mes greičiausiai nukeliausim ne daugiau kaip du tris kilometrus. Vadinasi, panašiu spinduliu turi būti nusileisti tinkamų laukymių. Pilotai šiuos dalykus puikiai žino, todėl stebėdami, kokiame aukštyje, kokio stiprumo ir kurlink juda oro masės, stengiasi šias vėjo puokštes išnaudoti. Visada yra galimybė rinktis - leistis arčiausiai judėjimo kryptimi esančiame lauke ar keliauti tolyn. Tarkim, dabar dujų turime maždaug valandos skrydžiui, tačiau viso rezervo išnaudoti negalima, todėl nusileidimo vietos pradėsim dairytis maždaug po 20 minučių. Beje, šis balionas turi galimybę suktis aplink savo ašį - atidarius šoninius kupolo vožtuvus išeinantis oras duoda impulsą suktis. Tai ypač paranku mūsų atveju, nes leisdamiesi galime pasisukti taip, kad balionas automobilio nevilktų šonu. Maži balionai tokios funkcijos neturi.

- Ar oreiviai - dažni traumatologų pacientai?

- Aviacija - vienas saugiausių dalykų, nes čia viskas itin griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama. Skrydžiai oro balionais dar mažiau rizikingi, nes maži greičiai. Startuojant geromis meteorologinėmis sąlygomis ir pilotams nedarant šiurkščių klaidų, tikimybė susižeisti artima nuliui. Žinoma, pasitaiko visokių nenumatytų atvejų, tačiau tai bet kokiu atveju saugiau, nei judant automobilių keliais.

- Kokių specifinių prietarų, talismanų, tostų turi oreiviai?

- Laiškus mūsiškiai paprastai pasirašo ne „pagarbiai", bet „minkšto nusileidimo". Sveikinant aviatorių paprastai linkima, kad pakilimų ir nusileidimų skaičius visada sutaptų.

***

Nusileidome minkščiau, nei paprastai varguoliai po alinančios dienos nugrimzta į sapną. Pagavę išmestą inkarą žemės komandos vaikinai smartą nubuksyravo iki laukų keliuko ir prilaikydami rankomis nuleido švelniai, lyg kabrioletas būtų pagamintas iš krištolo. Tada išmušė tradicinės oreivių puotos akimirka - ant baliono degiklių užkeltose keptuvėse per keletą minučių buvo iškepta XXXL dydžio kiaušinienė. Tokia gardi, kad ja vaišinti nebūtų buvę gėda net „Stiklių" restorano svečius. Buvo dieviškai gerai.

Skraidntis smart
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458916&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458903&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458905&mode=1&width=630&height=435

http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458917&mode=1&width=630&height=435

Iš arčiau
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458918&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458919&mode=1&width=630&height=435
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458922&mode=1&width=630&height=435

Po skrydžio - tradicinis ritualas
Foto: "Top Gear Lietuva"
http://ifoto.delfi.lt/show_display.php?id=4458920&mode=1&width=630&height=435