Luvro paslaptys

Kur yra Belfegoras? Kiekvienas Luvro apsaugininkas girdėjo šį klausimą šimtus kartų ir turbūt ne rečiau nei apie Moną Lizą ar tualetą... Belfegoras - tamsybių kunigaikštis, Luvro vaiduoklis, įsisupęs į juodą drabužį, o jo veidą dengia keista kaukė.

Belfegoras iki šiol neduoda ramybės Luvro lankytojams. Jis gąsdino ištisas televizijos žiūrovų kartas. Bent jau tuos, kurie 1967 metais žiūrėjo kultinį serialą apie Luvro vaiduoklį. 2001 metais buvo sukurta nauja šio filmo versija, kurioje vaidino Sofi Marso.

Luvras, tikriau, jo kilometriniai koridoriai, požeminis labirintas, galerijos, salonai, kiemai, laiptai, freskos, gausybė neįprastų meno kūrinių - visa tai žadina vaizduotę ir yra puikus penas įvairioms legendoms. Ir nors Luvrą gaubia daugybė neįprastų istorijų, muziejus įnirtingai ginasi nuo jų. Jie siekia likti išminties šventove, „intelekto Meka“, kaip sakydavo Viktoras Hugo. Juk jame šitiek susižavėjimą keliančių meno kūrinių, menančių išnykusias civilizacijas, nuostabių paveikslų, neįprastų skulptūrų. Visa tai jau neskirta žemiškiems tikslams.

Prieš dešimt metų, kai buvo keičiamas Egipto salių interjeras, architektas, nežinia, sąmoningai ar ne, pasiskolino scenografiją iš komiksų apie Tintino nuotykius. Taip bent jau teigia kai kurie šio herojaus gerbėjai. Lankytojai, išeinantys iš salės, vadinamos Ozirio kripta, laipteliais patenka į patalpą, kur jiems prieš akis atsiveria dviem eilėmis sustatyti 30 sarkofagų.

Lygiai tas pats atsitiko reporteriui Tintinui „Faraono cigaruose“: jis taip pat netikėtai išvydo vertikaliai sustatytus sarkofagus. Ten ilsisi archeologų, patekusių faraonų nemalonėn, kūnai. Gal muziejininkai šitaip norėjo įspėti lankytojus? Šiaip ar taip, Luvras - tai institucija, kuri itin retai imasi tokių sumanymų. Čia nežaidžiama civilizacijos paslaptimis. Fantasmagorijos paliekamos specialioms leidykloms, ezoterikos, okultizmo ir paranormalių reiškinių mėgėjams. Konservatyvieji Luvro muziejininkai tokių žodžių apskritai nevartoja.

Muziejaus knygynas ne vieną mėnesį delsė, kol pagaliau jo lentynose atsirado „Da Vinčio kodas“. Tačiau pasaulinis pripažinimas įpareigoja. Tai turbūt vienintelė tokios rūšies knyga, kuri čia sulaukė malonaus vertinimo. Muziejaus darbuotojai vis dėlto mėgsta kartkartėmis pafantazuoti. Jie pasakoja, stengdamiesi išlaikyti anonimiškumą, lyg tai būtų kažin kokia paslaptis, kad romėnų skulptūros kartais juda, o Nilo sfinksai kažką murma po nosimi. Jie sako, kad uždarius muziejų, einant kai kuriomis salėmis, per nugarą bėga šiurpuliai. Teigia, kad Luvro magiška jėga jaučiama naktimis, kai pastatas ištuštėja. Tada girdėti, kaip girgžda grindys!

Šlapios dėmės ant laiptų

Nepavyksta nuslėpti, kad tarp rūmų sienų vyko nemažai audringų įvykių. Viskas prasidėjo gal prieš septynis šimtmečius, kai Pilypas Augustas II čia įkūrė tvirtovę Paryžiui ginti. Luvro požemiuose galima pamatyti šios tvirtovės, neretai buvusios ir kalėjimu, liekanas, Pilypas IV 1295 metais už storų pastato sienų paslėpė lobį, atimtą iš tamplierių, kurie vėliau buvo sudeginti ant laužo. Po poros metų Karolis V Išmintingasis tvirtovę perstatė ir pavertė karalių rezidencija. Tų laikų graviūrose galima išvysti baltą akmeninį pastatą, panašų į Miegančiosios Gražuolės rūmus.

Pranciškus I, sekdamas pirmtakų pavyzdžiu, ėmėsi grandiozinių statybų. 1528 metais Luvras virto renesanso rūmais, o drauge - vieta, kuria valdovai galėjo pasipuikuoti. Pokyliai, sargybos keitimasis, slapti laiptai, išrinktieji ir kilmingieji. Visą monarchų epopėją aprašė Aleksandras Diuma, kuris pirmasis atskleidė kruvinas rūmų intrigas. „Karalienėje Margo“ aprašomas Luvre vykstantis Margaritos de Valois ir Henriko Navariečio, būsimo Prancūzijos karaliaus Henriko IV, vestuvių pokylis. Ši ceremonija turėjo pagreitinti katalikų ir protestantų suartėjimą, tačiau iš tikrųjų po jos 1572 metų rugpjūčio 23 dieną įvyko šiurpiausi Prancūzijos istorijoje įvykiai: šventojo Baltramiejaus naktis ir hugenotų skerdynės.

Kai kurie Luvro apsaugininkai teigia, kad ant Henriko II laiptų sienų reguliariai pasirodo drėgnos dėmės. Kartais jos net įgauna žmogaus pavidalą... Prietaringi apsaugininkai kalba, kad prieš penkis šimtmečius kaip tik čia ir prasidėjo protestantų žudynės.

Luvras - tai vieta, pilna prisiminimų ir vaiduoklių. Porą metų po baisiųjų rugpjūčio įvykių, 1610-aisiais, Kariatidžių salėje buvo nudurtas Henrikas IV. Toje pačioje salėje jo sūnus Liudvikas XIII gydė sergančiuosius skrofulioze. Kitoje salėje 1638 metais buvo pradėtas Liudvikas XIV. O 1793-iaisiais po revoliucijos buvo įsteigtas Šiuolaikinių menininkų salonas. Didžiojoje galerijoje Napoleonas 1810 metais susituokė su Austrijos imperatoriaus dukra Marija Luiza.

Šėtono piramidė

Ar Bonapartas mėgo vaiduoklius? Šiaip ar taip, jis kasnakt ateidavo pajusti magiškos šios vietos atmosferos. Pasišviesdamas žibintu jis ateidavo ir į antikinę salę. Visi žino, kiek prie Luvro lobynų prisidėjo imperatorius. Plėšikiškos jo armijos ekspedicijos po Egiptą ir visą Europą praturtino muziejų tikrais lobiais. Vienas iš jo tikslų buvo sutvarkyti Luvrą.

Beveik po dviejų šimtmečių Luvrą tvarkyti ėmėsi Francas Miteranas - 1989 metais japonų architektui Ieohui Mingpei jis užsakė suprojektuoti garsiąją stiklinę piramidę. Piramidę sudaro 673 rombai. Bent jau taip rašoma Luvro lankstinuke. O laikraščiuose ir oficialiuose muziejaus dokumentuose galima rasti kitokius skaičius: 672 ir net 666! O tai juk šėtono ženklas.

Kas yra Arkadijoje?

Kai kuriuos paveikslus gaubia įvairiausios teorijos. Vienas jų Nikolas Pusenas „Arkadijos piemenys“. Smalsūs aiškintojai ne vienus metus ginčijasi dėl šio XVII amžiaus paveikslo prasmės. Jame pavaizduoti keturi piemenys, žvelgiantys į kapą. Anot kai kurių meno kūrinių paslapčių tyrinėtojų, paveikslo tematika susijusi su Vergilijumi ir senovės Herkulanumo, kuris dailininko laikais dar nebuvo žinomas, griuvėsiais. Jie buvo archeologų atrasti tik po šimto metų.

Kiti kriptoanalitikai laužo galvas dėl lotyniško užrašo ant antkapio: „Esu net Arkadijoje“ (taip apie save sako mirtis). Nes tai tikras anagramų lobynas. Štai dar keletas: „Manyje slypi Dievo paslaptis“, „Liečiu Dievo Jėzaus kapą“ ar „Dagoberto II kaukolė“.

Bet juk visiškai aišku, kad dailininkas norėjo pagerbti VII amžiuje nužudytą karalių Dagobertą II! Tačiau muziejininkai nekreipia dėmesio į šias prielaidas. Jie linkę papasakoti kitą, autentišką to paties dailininko šedevro istoriją. Paveikslas „Šventa Pranceška paskelbia Romai apie maro pabaigą“ buvo pavogtas XVIII amžiuje ir rastas tik 1998-aisiais tarp kažkokių terlionių. Po kurio laiko muziejus jį išpirko.