Mamai užsienietį vyrą internete padėjo rasti dukra

Pirmoje santuokoje su vyrų pragyvenome kartu 27 metus. Iš jų 11 metų jau buvome išsiskyrę. Po skyrybų buvęs vyras pasiūlė man leisti jam pabandyti „būti tokiu vyru, kokiu noriu jį matyti“.

Vaikai tuomet buvo dar nepilnamečiai, apie asmeninį gyvenimą net nemąsčiau, todėl ir leidau. Kažkiek laiko jis stengėsi. Tačiau akivaizdžiai matėsi, kad na... Negali jis būti toks, su kokiu jausčiausi kaip už mūro sienos. Taip prabėgo tie 11 metų: jis su savais interesais, aš - su savais. Didžiulis pliusas šiame gyvenime buvo tai, kad vaikai turėjo šalia abu tėvus.

2000 metais šeimą sukūrė dukrytė. Tada „visu gražumu“ pajutau, kas yra vienatvė. Pasakysiu – baisus pojūtis, kurio jau ir bijoti pradėjau. Slinko laikas ir vieną dieną dukra man ir sako: „Mama, kiek gi tu dar būsi viena? Mes jau užaugom, savarankiški, ieškok sau draugo, kol esi patraukli“.

Buvau nustebusi, pasimetusi... Ir paklausiau – kur gi man jo ieškoti? Ji, kaip tada pamaniau juokaudama, pasiūlė internetinėje pažinčių svetainėje susikurti anketą. Atvirai pasakius, ji man ją ir sukūrė. Vėliau, kai pati išmokau anketa naudotis, suredagavau pagal save. Tai buvo 2004-ji metai, vasara. Gerbėjų netrūko, bet kad tarp jų labai jau daug nerimtų buvo... Tačiau gyvenimo patirtis juk išmokė atskirti. Pagaliau po metų buvo atrinkti trys vyrai, su kuriais tikrai buvo įdomu bendrauti. Su dviem jau buvo įvykę ir susitikimai, jie buvo iš Lietuvos, kitas buvo vokietis.

2006 m. kovo 7 d. įsijungiau savo anketą ir pamačiau naujo gerbėjo nieko rimto nežadanti laišką. Jame rusiškai buvo parašyta: „labas, kaip reikalai?“. Anketa buvo skurdoka, todėl atšoviau: „man visiškai neįdomu net atsakyti į praktiškai tuščią anketą“. Į tai greitai buvo atsakyta: „o tu klausk, užduok klausimus, ką norėtum apie mane sužinoti... Aš paprastas kaip vienas litas“.

Toks atsakymas, kuriame minimas litas, mane suintrigavo (vėliau sužinojau, kad jo verslo reikalai Lietuvoje vyko jau 10 metų). Prasidėjo bendravimas, įdomus bendravimas... Liepos 22 d. įvyko mūsų pirmas susitikimas. Rugsėjo 13 d. iš Krymo skubėjau grįžti jau pas jį. O 2007 m. rugpjūčio 11 d. mes tapome vyru ir žmona. Padarę išvadas iš buvusių santuokų klaidų, štai, jau septynerius metus esame laimingi, įsimylėję... Mums po 55-erius. Tai jau tikrai – šiam puikiam jausmui bent koks amžius tinka, jokie atstumai nebaisūs (nuo Vilniaus iki Jekaterinburgo - 3000 km).

tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.