*

Mamos svajonė: dukrelės ateitis - aukštuomenėj


* panele.lt [YourLiGhT]

Įspūdinga ir labai turtinga verslininkė Virginija ruošia savo dukrą Simoną (17) gyvenimui prabangoje, Maskvoje ir tarp žvaigždžių.



Susipažinkite - Kaune ir už jo ribų juos vadina keistąja Sfinksų šeimynėle. Sfinksų - todėl, kad jiems priklauso viešbutis „Sfinksas" ir visi apie tai žino (žinokit ir jūs). Šeimos nariai įsitikinę, kad jiems daug kas pavydi, daug kas juos apkalba. Tėtis Rimas - verslininkas, milijonus susikrovęs iš nekilnojamojo turto, mama Virginija - stulbinamai panaši į Rusijos dainininkę Alą Pugačiovą, to paties Kauno centre esančio keturių žvaigždučių viešbučio „Sfinksas" vadovė, viena įspūdingiausių šio miesto biznierių. Dvidešimt septynerių Arnas, verslininkų sūnus, kol kas nieko rimto nedirba ir gyvena iš to, ką tėvai duoda, bet jau tuoj tuoj ruošiasi pradėti tarptautinę karjerą. Na, ir pagrindinė šeimos narė, mūsų herojė - dešimt metų už brolį jaunesnė, šeimos perliukas - dukrytė Simona.



„Ji turi suprasti apie drabužius, kvepalus, maistą. Turi išmanyti daugybę sričių - nuo ūkio darbų iki muzikos ir medicinos, mokėti kalbėti ne tik angliškai, bet ir rusiškai.



Po 10 metų pasaulis pažengs į priekį, tai ko norėt iš aukštuomenės? Šitokie žmonės bus dar toliau... Simona turi eiti priekyje visko, aš ją ruošiu į pasaulį, į didelius žmones. Nenoriu, kad mergaitė apsijuoktų, pasakytų ką nors, kas nedera. Užauginsiu ją rafinuotą, taip, kad verslo ir įžymybių pasaulyje jaustųsi kaip tarp lygių draugų", - užsispyrusiai ir griežtai apie savo jaunėlę dukrą kalba turtingoji verslininkė Virginija. Moters tikslas - paruošti dukrytę gyvenimui elito pasaulyje. Greičiausiai - Maskvoje.


SVEIKI ATVYKĘ Į „SFINKSĄ"

Virginija su dideliu džiaugsmu telefonu kviečiasi „Panelę" į savo imperiją - „Sfinkso" viešbutį, kur pristatys didžiausią turtą ir džiaugsmą, akių šviesą ir, ko gero, vienintelę tiek daug apie prabangų elito gyvenimą žinančią Lietuvos dešimtokę, dukterį Simoną. „Jūs nepatikėsit, kokia mano mažoji. Žmonės nustemba pamatę", - giriasi. Žinoma, ponia Virginija papasakos ir apie save, savo draugus, automobilį bei... savo šukuoseną ir manikiūrą. Bet apie viską nuo pradžių.



Durininkas plačiai praveria stiklines viešbučio duris, nusilenkia, fone groja Čaikovskio „Gulbių ežeras", erdviame viešbučio vestibiulyje sustoję darbuotojai tuoj pat ima siūlyti kavos, arbatos, sulčių, sriubos. Duos, ko panorėsi. Priėmimas aukščiausios klasės. „Laba diena, laba diena", - aidint visam viešbučiui garsiai pasisveikina Virginija. „Simute, leiskis", - tuoj pat paragina ant laiptų stovinčią dukterį. Ši leidžiasi įspūdingais žingsneliais, lyg šokdama ant parketo.


APIE ŠUKUOSENĄ IR VIEŠBUČIO KLIENTUS

- Oho, kokia šukuosena!

Simona: „Dėkui dėkui. Mama anksti ryte iškvietė profesionalią vizažistę. Jinai mus ir sutvarkė. Ir padažė, ir sušukavo. Turim nemažai plaukų, tad prie jų reikia ilgai dirbti. Sunaudojo gal cielą flakoną lako."

Virginija: „Simona, vyrai pagalvos, kad retai puošiamės. Mums nereikia jokių progų, mes visada pasitempusios!"



Simona: „Imu pavyzdį iš mamos."

Virginija: „Reikia, prie žurnalistų reikia. Esu bendravusi su Ala Pugačiova, ponu Kirkorovu. Žinau, kaip jie tokiems dalykams ruošiasi, puošiasi."

Simona: „Mama daug metų dirba su verslu. Ji labai myli šį viešbutį. (Čia ir gyvenat?) Mes turim didelį ir gražų namą prie Kauno. O čia tik grynai darbas. Labai mylimas darbas."

Virginija: „Nemeluoja Simona, šešerius metus jau vadovauju. Pasiekiau savo - turim gerą vardą, neblogų klientų. Nemeluosiu, pas mane atvažiuoja verslininkai ne tik iš turtingos Rusijos ar Vokietijos. Būna, ir Lietuvos milijonieriai atvyksta. Ne, ne vieni. Aišku pasiima meilužes ar dar ką nors. Bet jų vardų neatskleisiu."

Simona: „Oi, kad matytumėt, kokių žmonių atvažiuoja. Net pati išsižioju."

Virginija: „Užtenka čia stoviniuoti, eime, prisėsime. Noriu, kad mano svečiams būtų patogu. Visi draugai ir mane žinantys žurnalistai sako, kad kas jau kas, o aš tikrai moku rūpintis žmonėmis. Kai paimsit interviu - užsakysiu jums pietus. Cha, cha, cha!"


MAMOS PALYDOVĖ

Ten, kur sukasi Lietuvos grietinėlė, ten, kur susirenka būriai žurnalistų, ten, kur nepatenka paprasti mirtingieji, beveik visada būna ir septyniolikametė Simona. Visiems visada šypsosi, komplimentus sako ir iš kitų juos priima. Kauno J. Jablonskio gimnazijos dešimtokė nuolat patenka į aukštuomenės gyvenimą nušviečiančius žurnalus, o po jos nuotraukom amžinai puikuojasi komentarai: ką vilkėjo, iš kokios kolekcijos, iš kokių mados namų... Ir, žinoma, prierašas - „dalyvavo su mama Virginija". Kas tiesa, tas ne melas - dukrytė ir mamytė tiesiog neišskiriamos. Kalba beveik vienu balsu, viena kitą vis pataisydamos. Žmonės sako, kad Simona - auganti mamos kopija. Ne tik elgesiu, bet ir išvaizda. „Neneigsiu neneigsiu. Panašumų su mamyte tikrai turime", - nusišypso ji.


LABAI PAPRASTA, NET AUTOBUSU VAŽIAVO

„O jūs apie mane rašysit kaip apie turtuolių vaiką? Ar kaip apie verslininkų dukrą?", - vos prisėdusi klausia Simona. „Ką tu papasakosi, tą ir rašysim", - atsakau. „Viešbučio darbuotojai jums gali paliudyti, kad esu labai paprasta. Štai šiandien viena padavėja mane susistabdo ir sako: „Negaliu patikėti, kad tu, tokių žmonių dukra, elgiesi su manimi kaip su drauge", - savo istoriją pradeda ji.



- Ar sunku išlikti tokiai paprastai?

Simona: „Mane mama visada popindavo. Natūralu, kad galėjau išaugti aikštinga, pasipūtusi, „pasikėlusi" mergina. Bet mama stengėsi, kad per daug „nesikelčiau", vos pastebėdavo kokius pasipūtimo ženklus - iškart nuleisdavo ant žemės. (Kaip?) Tiesiai į akis pasakydavo, kad stabdyčiau arklius, labiau rinkčiau žodžius.

Dabar jūs pasakysit, kad atrodau kaip ponia, nes pasipuošusi, pasidažiusi. Bet tai tik išvaizda. „Pasikėlimo" mano viduje nėra. Esu važiavusi autobusu - čia ne paslaptis."


ŠEIMOS NUMYLĖTINĖ

- Turbūt turi viską, ko užsigeidi?

Simona: „Pinigų tėvai niekada negaili. Duoda, kiek paprašau. Tačiau aš neišlaidi. Sugebu taip prasisukti, kad iš šimto litų liktų bent penkiasdešimt. Juos dedu į taupyklę."

Virginija: „Nematau tikslo taupyti vaikų atžvilgiu. Jeigu jie ko nors nori, nuperku. Tačiau už tokį gyvenimą ir reikalaujame iš jų nemažai. (Pavyzdžiui?) Geri rezultatai mokykloje, taip pat esu griežta tvarkos klausimu. Namai turi blizgėti."

Simona: „Mane labai myli visa šeima. Visi lepina. Jei mama ko nenuperka, tai tėtis arba brolis būtinai tai padarys. Pavyzdžiui, brolis neseniai padovanojo išsvajotąjį „iPhoną".

- Gal esi kokių darbų dirbusi?

Simona: „Nemeluosiu, darbo dar neturėjau. Viešbutyje prie baro man nepatiktų, o dirbti biure esu per jauna. Nereikia skubėti, dirbti dar spėsiu."


ATOSTOGAUJA ŠEIMOS NAME PALANGOJE

- Jūsų šeima dažnai leidžia laiką kartu?

Simona: „Daugiausia laiko būnu su mama. Mudvi - geriausios draugės. Po pamokų atvažiuoju pas ją į viešbutį, drauge pavalgom, tada kiekviena pasineriam į kompiuterį. Vakare važiuojam namo, o jau ten vakarienė su šeimos vyrais. Man patinka būti su šeima, namiškiai labai nenuobodūs žmonės. Net vasarą vietoj atostogų užsienyje mieliau renkuosi poilsį mūsų name Palangoje."

Virginija: „Palangoje jai ir daug patogiau. Namas centre, su reikiamu komfortu. Simutė ten prisikviečia draugių, draugų. Dienų dienas tai baseine malasi, tai kokį vakarėlį pasidaro. Ten jai tikras rojus."

Simona: „Mano draugai labai gerai sutaria su mama. Dažnai atsivedu draugių ir į „Sfinksą".

Virginija: „Simona čia kaip šeimininkė, todėl jos draugus mūsų darbuotojai priima ypač atsakingai."


KAI NEPRIŽIŪRI MAMA...

- O su draugais ją vieną kur nors išleidžiate?

Virginija: „Dabar jau taip. Skaičiuoju, kiek kartų buvo klube. Turbūt du. Kaunietiškam „Exito" ir Vilniuje kartelį."

Simona: „Ot ir ne, mama. Buvau jau net tris kartus. Man labai patinka klubinė kultūra. Ten vystosi bendravimas. (Ką tu ten veiki?) Dažniausiai būna šokiai. Esu šiuolaikiška, domiuosi, ką rodo „MTV".

Virginija: „Mudvi turim tokią taisyklę dėl alkoholio. Gerti jai nedraudžiu, bet yra tam tikra norma. (Labai įdomu, papasakokit.) Jeigu einam į vadinamąjį ponų vakarėlį - tai taurė šampano, o jeigu eina be mano priežiūros - keli kokteiliai. Leidžiu ne vieną išgert, nes kas iš to, jei ir drausčiau, juk vis tiek už akių gurkšnos. Man to nereikia. Leidžiu du ir geria du."

Simona: „Esu pavyzdinga. Manęs nei alkoholis, nei kiti svaigalai netraukia. Nesuprantu, kaip kitiems gali patikti, juk išgėrus apsisuka galva, negali protingai mąstyti. Labai kvaila būtų prisigerti."

- Virginija, tikit, kad ji niekada nepadaugina?

Virginija: „O kaip galiu netikėti? Būdavo, išleidžiam su draugėm į Vilnių. Ten jos galėtų daug zbitkų iškrėsti. Bet niekada nekilo jokių problemų. Pavyzdinė dukra."

- Ką tu Vilniuje veiki?

Simona: „Mėgstu šiaip atvažiuoti su draugėm. Išsinuomojam viešbučio kambarį ir varom kur nors. Labai smagu būna."


VISOKIOS KALBOS

- Tavo gyvenimas atrodo toks nepaprastas. Draugai pavydėdami nieko blogo nekalba?

Simona: „Stūmimas" būna, tik kai susipykstam."

Virginija: „Kaune taip jau yra, jei mergina išlips iš prabangaus „Mercedes S" žmonės iškart paskelbs jai nuosprendį. Bet ar tai normalu? Aš juk ją kasdien iki mokyklos pavežu su tuo „mersu". Bet aš jos motina, vien tam, kad apie dukrą blogai negalvotų, juk nepradėsiu važinėti senu žiguliuku... O jei ir pradėčiau, manot, tada kalbų nebūtų? Sakytų: va, į save dėmesį bando atkreipti šita turtuolė."

Simona: „Mama tiesą kalba. Kai pradėjau lankyti mokyklą, kurioje dabar mokausi, visi manė, kad su manimi bendrauti bus neįmanoma. Iš pradžių net privengdavo, bet kai susipažino, kai pamatė, koks šiltas mano vidus, nuomonė pasikeitė. Bendrauju su visais - nežiūriu, kiek pinigų turi žmogus. Jeigu reikia, dar ir paskolinti galiu. (Dažnai tenka skolinti?) Būna, kad paprašo bandelei ar kitoms smulkmenoms. Didesnių sumų skolinti neteko."




JOS TIKSLAS - RASTI GYVENIMO PRASMĘ

- Kuo skiriesi nuo kitų bendraamžių?

Simona: „Mano gyvenime daugiau kultūros, žmonių, renginių. Iš pažiūros esu tokia pati, kaip ir visos merginos, tačiau viduje aš labiau suaugusi, nuo bendraamžių skiriuosi ne tik savo jausmais, bet ir mąstymu. Rašau eilėraščius, dainas. Pagrindinė mano kūrybos tema - jausmai. Taip pat gvildenu rimtą gyvenimo prasmės tematiką. Mano metų jaunimas nieko nesupranta apie gyvenimo prasmę, o aš savo eilėmis bandau rasti atsakymus. (Ir kaip sekasi?) Esu prirašiusi ne vieną puslapį. Kam duodu paskaityti - giria. Sako, esu ne pagal amžių kūrybinga."

Virginija: „Iki šiandien aš to nežinojau! Kai ji ruošėsi šiam interviu, mačiau, kad paėmė krūvą baltų lapų. Klausiu, kas čia... O ji man nerodo. Čiupau už jų - žiūriu, eilėraščiai gražiausi, įdomiausi. Sakau, būtinai rodyk žurnalistams. Pati kaip žurnalistė."

Simona: „Tikrai norėjau studijuoti šį mokslą, bet persigalvojau dėl liūdnų perspektyvų. Ką gi dabar toje žiniasklaidoje uždirbsi? Noriu gyventi gerai, turėti gerą darbą. Tokį, kad galėčiau važinėti po pasaulį, bendrauti su dainininkais, šou pasaulio žmonėmis."


Į MASKVĄ PAS... DIMĄ BILANĄ

- Jau žinai, ką studijuosi?

Simona: „Mano svajonė - mokytis dizaino universitete Maskvoje. O jeigu ten neįstočiau, rinkčiausi kitą menišką profesiją, bet būtinai Maskvoje. (Kodėl?) Labai patinka tas miestas. Jis toks didelis, gražus. (Teko lankytis?) Nesilankiau. Bet daug apie jį girdėjau."

Virginija: „Nereikia tų paslapčių, Simona! Į Maskvą ji nori, nes ten laukia kavalierius. (Oho! Įdomu, papasakokit.) Kai prieš ketverius metus „Eurovizijoje" pamatė Dimą Bilaną, tai tiesiog išprotėjo dėl jo. Namai pilni jo plakatų, kompiuteryje nuolat užsileidusi jo dainas. Net mobiliajam telefone jo atvaizdas."

Simona: „Jis - labai stipri asmenybė. Tikrai esu susižavėjusi."

Virginija: „Kiek kartų su juo mateisi, pasakyk."

Simona: „Penkis kartus jo koncertuose lankiausi. O vieną kartą pasisekė net artyn prieiti."

Virginija: „Ne pasisekė, o mama suorganizavo. Nuėjau pas organizatorius ir tiesiai šviesiai pasakiau, kad dukra nori su juo susitikti. Padarė mums tą susitikimą, paspaudė Simona jam ranką. Ar patiko, pasakyk."

Simona: „Labai patiko. Jis toks draugiškas. (Tai Maskvoje tikiesi jį susitikti?) Vis daugiau šansų nei sėdint Lietuvoje. Bet ne tik dėl jo ten noriu, man patinka rusų kultūra. Noriu tarp jų pagyventi."

Virginija: „Mes su vyru labai džiaugiamės, kad ji neslepia palankumo tai šaliai. Man ir pačiai patinka. Bet sakom, kad svarbiausia ne miestas, o profesija. Todėl jei nepavyktų įstoti Maskvoje, siūlom Niujorko dizaino universitetą. Skaičiau, kad ten irgi geros perspektyvos."

Simona: „Bet Amerika manęs netraukia, noriu į Rusiją."

Virginija: „Balandį tavo gimtadienis. Iškelsiu aš tau toj Maskvoj balių, noriu, kad pažiūrėtum, kaip ten visi gyvena. Apsiprastum su ta kultūra, o tada ir nutarsi, nori ten, ar ne."


KOMPLIMENTAI NUO PETRUŠKEVIČIAUS

- Judvi esat labai išskirtinės. Sunku jūsų nepastebėti renginiuose. Ar dažnai girdite komplimentų?

Virginija: „Na, dėkui dėkui. Komplimentai nėra mūsų pagrindinis tikslas. Simoną į aukštuomenės vakarus veduosi ir dėl kitko. Noriu jai parodyti, kaip gyvena žmonės, noriu, kad į juos žiūrėdama mokytųsi būti tokia pat. Kad pasiruoštų savarankiškam gyvenimui. Kas gi būtų, jei į Maskvą paleisčiau iš šiltnamio, nieko nežinančią, bijančią žmonių. Pražūtų. (Ar ją vedatės į visus vakarėlius?) Mūsų šeimos vyrai labiau namisėdos, o mes su dukra plepios, mėgstam šokti, bendrauti. Veduosi visur, kur pakviečia. Tegul pamato ir balto, ir juodo. Einam į įvairaus tipo vakarus. Nuo turtuolių, inteligentų Vizgirdų pokylio rotušėje, iki mielojo Mantuko Petruškevičiaus puotos „Stikliuose". Beje, Mantuką asmeniškai pažįstu nuo to laiko, kai Kaune floristu dirbo. Darė čia jis man įvairias puokštes, dažnai jį samdydavau. Gera dabar matyti šitą berniuką prasigyvenusį. Jis visada Simoną užkalbins, pabučiuos."

Simona: „Mantas - labai stilingas žmogus. Liūdna, kai pavyduoliai jį kritikuoja. O juk aš jį pažįstų, žinau, kad apie stilių išmano daugiau už bet kurį kitą. Mantas man visada pasako mielų komplimentų. Nepraeinu pro jį nepagirta."

Virginija: „Simona, neslėpkim. Juk iki tol, kol nesivedžiojau į vakarėlius, kol nebuvo tokio auklėjimo, buvai truputį laukinukė. Leisdavai sau daugiau patriukšmauti... Čia tik pastaruoju metu tokios gražios manieros išsivystė. Vis dažniau pajuokauju, kad jau greit jai užleisiu savo vietą viešbutyje. Manau, tikrai susitvarkytų."


AUKŠTUOMENĖS VAKARĖLIŲ PAMOKOS

- Virginija, kodėl sugalvojote dukrą ruošti aukštuomenei? Gal ji to visai nenori?

Virginija: „Aš klausiau jos. Ką man sakei Simona?"

Simona: „Man įdomu pamatyti tą pasaulį. Be to, turiu puikią progą pasižvalgyti ten, kur kiti mano bendraamžiai niekada nebūna."

Virginija: „Aš noriu, kad stebėdama aukštai iškilusius žmones, pati įgytų gerą laikyseną. Juk būdamas tarp garbingų asmenų nori nenori imi į juos lygiuotis."

Simona: „Daug mano pažįstamų nežino, kaip elgtis aukštuomenėje. Manau, vienas kitas net ir nusikeikti galėtų."

Virginija: „Iš Simonos to niekada nesulauktumėt! Ir ne tik todėl, kad aš ar tėtis ją moko. Ji jau pati supranta, kad tai būtų nedovanotina."

- Ar pritampate aukštuomenėje? Nekyla jokių konfliktų?

Simona: „Stengiamės nesipykti su žmonėmis. Prie mūsų dažnai prieina kokie nors verslininkai, pakalbina. (Jau esate žinomos tame sluoksnyje?) Bent mama tai tikrai."

Virginija: „Abi mus žino. Apskritai, Lietuva tokia maža, kad sunku čia būtų ko nors nežinoti. Kaune beleko galėtumėt paklausti, kas aš tokia, žmonės iškart pasakytų, kad „sfinksė". (Beje, o kodėl viešbučiui davėt tokį įdomų pavadinimą?) Kitokį norėjom duoti, bet tas jau buvo užimtas, tai vyras išrinko šį. Jam patiko skambesys."

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.0353
* © xneox.com