Meilė valkatoms kainavo brangiai

Trys prarasti laikrodžiai, bemiegės naktys, vizitai į policijos nuovadą, nuolatiniai artimųjų priekaištai. Tai tiktai dalis kainos, kurią teko sumokėti fotografijų ciklą apie Vilniaus valkatas sumaniusiam parengti menininkui Vidmantui Ilčiukui.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=34051&s=5&f=3
http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=34052&s=5&f=3

Daugelio žinomų nuotraukų ciklų autorių 54 metų V.Ilčiuką žeidė, kad praeiviai sostinės benamių stengiasi nepastebėti, o Vilniaus valdžia juos bando išvežti kuo toliau už miesto, kad negadintų gražaus vaizdo.

Menininkas pasišovė kuo artimiau susipažinti su gatvėje dienas leidžiančiais žmonėmis, o vėliau padaryti jų nuotraukų.

Tačiau po mėnesio projektą, kuriuo buvo užsimota atskleisti dvasinį benamių pasaulį, V.Ilčiukas nutarė atidėti. O jei sumanytų prie jo grįžti – neitų fotografuoti vienas: „Dvasinis ir fizinis artumas – skirtingi reiškiniai.”

Noriai leido kūrėjo pinigus

Prieš mėnesį V.Ilčiukas pakvietė po Gedimino prospektą šlitinėjančius valkatas į kavinę.

Su elgetomis jis nutarė kalbėtis be civilizacijos primestų suvaržymų – kuo paprasčiau ir atviriau.

Benamiai visiškai nenustebo pakviesti į kavinę ir noriai vaišinosi V.Ilčiuko sąskaita.

Kompanija keitėsi: vieni ateidavo, kiti išeidavo, bet visi noriai dalijosi savo patirtimi ir istorijomis.

Du kompanijos nariai prie staliuko sėdėjo nuolat.

Jaunas, augalotas ir sportiškas vyras pasakojo grįžęs iš įkalinimo įstaigos, o kresnas ir pakumpęs Volodia gyvena kažkur užmiestyje.

Visi jie nakvodavo kažkur už miesto, o vakarop susirinkdavo į Vilniaus centrą, nes čia pelningiausia kaulyti pinigų. Badauti jiems nereikėjo, saulei nusileidus būdavo beveik girti, nes alkoholis šildė jų atšiaurią būtį.

Pasisėdėjimas apkarto

Gerokai po vidurnakčio tąnakt namo grįžęs V.Ilčiukas pastebėjo, kad po smagaus pasisėdėjimo su valkatomis nebeturi mobiliojo telefono, piniginės, laikrodžio ir buto raktų.

Jis nedelsdamas nuskubėjo atgal į Gedimino prospektą ir V.Kudirkos aikštėje surado savo naująjį bičiulį Volodią.

Iš pradžių jis teigė nieko nežinąs apie dingusius daiktus.

Tik kai fotografas jam pažadėjo sumokėti už grąžintus daiktus, paprašė luktelėti, kol surasiąs tą, kuris esą paėmė mobilųjį telefoną.

V.Ilčiukas tuo pažadu nepatikėjo ir ginčijosi tol, kol valkata ištraukė iš krepšio jo telefoną, o po kiek laiko atsirado ir rankinė su smulkiais daiktais.

Teko vykti į nuovadą

Dėl dingusių buto raktų fotografas nutarė kviesti policiją. Atvykę pareigūnai išsivežė į nuovadą abu.

Patikrinę dokumentus, policininkai menininką paleido, o jo būsimųjų nuotraukų herojui leido šiltai išsimiegoti areštinėje.

Kitą rytą Gedimino prospekte sutikęs akivaizdžiai pagiringą Volodią V.Ilčiukas jam nupirko alaus ir vėl mėgino įtikinti grąžinti laikrodį, bet išgirdo, kad tą laikrodį ištraukė kažkas kitas.

Kiek pagalvojęs, fotografas suprato, kad norėdami atsikratyti juos kompromituojančio daikto, žmonės jį nusviedžia į žolę.

Kelias dienas paieškojęs Vilniaus aikštėse, ten rado savo buto raktus.

Mėgino pateisinti elgetas

Po šio nesmagaus nuotykio menininkas nepuolė smerkti savo naujųjų pažįstamų. Jis nutarė, kad jie patyrė daug nuoskaudų, turi savo vertybes ir tokiu būdu bando gyventi.

Jis pastebėjo, kad tų žmonių išvaizda keičiasi: tai vieno, tai kito veidas būdavo žiauriai sumuštas.

Benamiai ir toliau susitikę prašydavo pinigų, o V.Ilčiukas juos šelpdavo ir vis klausinėdavo apie laikrodį, kuris jam buvo brangus kaip atminimas.

Netrukus vienas jo naujųjų draugų pranešė, kad fotografo laikrodį paėmė kitas valkata, ir pabrėžė, jog jis pats taip nesielgtų su jį vaišinančiu žmogumi. Jo balsas skambėjo nuoširdžiai.

Bet tądien grįžęs namo V.Ilčiukas pasigedo dar ir savo kišeninio laikrodžio.

Jis suprato, kad jo naujieji draugai naudojasi kiekviena galimybe pasirūpinti savo egzistencija, todėl kalbantis su jais savo daiktų net trumpam negalima palikti be priežiūros.

Laikrodį pardavė turguje

Vieną pavakarę išvydęs ant šaligatvio gulintį Joną, vis dar fotografijų ciklo planus puoselėjantis V.Ilčiukas nutarė padėti žmogui atsikelti ir pasodino jį ant parduotuvės vitrinos palangės.

Grįžęs namo jis pastebėjo nebeturįs dar vieno laikrodžio. Jau trečio!

Kitą dieną menininkui pavyko išsiaiškinti, kad nusegęs tą laikrodį benamis Jonas jį pardavė Kalvarijų turguje už 5 litus.

Nuvažiavęs į Kalvarijų turgų fotografas puolė tikrinti prekystalių ir netrukus pastebėjo atokiau ant suoliuko sėdintį savo naująjį pažįstamą.

Į prašymą grąžinti laikrodį jis reagavo labai nuoširdžiai ir puolė kraustyti kišenių.

Ten laikrodžio neradęs, jis paprašė V.Ilčiuko neliūdėti: esą „suorganizuos” jam daug geresnį laikrodį.

Šeima nebuvo patenkinta

Per mėnesį V.Ilčiukas su benamiais susidraugavo labai artimai, tačiau padarė tiktai vieną nuotrauką. Ir tą mobiliuoju telefonu.

Fotografuodamas jis buvo įpratęs rizikuoti.

Gatvėje žmonės nebūdavo patenkinti, pastebėję į juos atgręžtą fotoaparatą.

Net pro savo buto langą fotografuojant gatvę kartą pasibeldė du augaloti vyrai, paaiškino, kad saugo svarbų asmenį, kuris tuo metu praėjo gatve, ir pareikalavo parodyti nuotraukas.

Šįkart V.Ilčiukas nutarė nerizikuoti ir brangiais fotoaparatais valkatų nefotografuoti.

Maža to, per tą laiką ir šeimoje kilo problemų: artimieji nebuvo patenkinti, kad jų šeimos narys atsiranda tik paryčiais ir nuolat patyręs kokių nors nuostolių.

Benamiai Lietuvoje fotografuojami retai

Agnė Narušytė

Fotografijos kritikė

„Valkatos nėra estetikos objektas, tokios nuotraukos – tai kalbėjimas apie žmogų. Dažniausiai fotografai stengiasi pabrėžti, kad tai tokie patys žmonės kaip ir mes.

Menininkai fotografuoja valkatas ir benamius, norėdami atkreipti labiau pasiturinčiųjų dėmesį į situacijas, kai žmonės nustumiami.

Tokių fotografijų istorija Lietuvoje nėra ilga. Sovietiniais laikais benamių nebuvo. Pagal tų laikų supratimą, žmonės gatvėje negyveno, o jei ir gyveno – to nebuvo galima rodyti.

Maždaug prieš dešimtmetį Eglė Rakauskaitė sukūrė benamių portretų seriją. Ji pati jų nefotografavo, tai pagal jos sumanymą padarė Modestas Ežerskis.

Vėliau Ramūnas Danisevičius fotografavo sąvartyno gyventojus, o Aurelija Čepulinskaitė – benamę Mariną.”