Merginos likimą tiesiog artimųjų akyse sudraskė alkoholis

Vagystės, muštynės, blaivykla, reanimacijos palata ir nuolatinis balansavimas tarp mirties ir gyvenimo. Aštuoniolikmetės, jau nebegalinčios išsiversti be alkoholio, gyvenimą puošia tik tokie biografijos faktai. Pareigūnams ir medikams ji žinoma jau iki skausmo. O kas toliau?

Gelbėti jauno žmogaus niekas nebenori

Ši mergina, kurios pavardė ir vardas redakcijai žinomi, tačiau šiame rašinyje ją vadinsime Arūne, pati atėjo į policiją ir pasiprašė kur nors uždaroma.

Motina ir močiutė Arūnės į namus nebeįsileidžia, o sugėrovai kėsinasi išvežti ir parduoti į užsienio viešnamį. Pareigūnai sutarė su šeimos namų darbuotojomis, kad jauna paklydėlė gaus laikiną prieglaudą.

Tačiau naujoji gyventoja jau pirmą parą pašiurpino šeimos namų senbuves, kai naktį ėmė siautėti su peiliu rankose. Tik neseniai aštuoniolikos metų sulaukusią merginą užklupo abstinencijos priepuolis.

„Visą naktį dėl jos nemiegojau. Nežinau, ką daryti. Juk neišmesi jauno žmogaus į gatvę. Skambinome greitajai, ji nevažiavo, sakė, kad dieną prieš tai tris kartus pas ją jau buvo kviesti“, – pasakojo prieglaudos socialinė darbuotoja Valė Polchovienė.

Darbuotojos supranta, kad merginą reikėtų vežti gydyti, bet 14 dienų detoksikacijos kursas kainuoja 223 litus. Krizių centras pinigų neturi, o merginos artimieji atsisako duoti lėšų, sako iki šiol dėl jos pridarytų šunybių iš skolų neišlipantys.

Jauname veide – ryškios nuopuolio žymės

Kai nuvykome į šeimų prieglaudą, nuo alkoholizmo kenčianti ir naktį peiliu švaisčiusis mergina virtuvėje valgė sriubą.

Liauna drebanti ranka lėkštėje lėtai žvejojo tirščius. Kairys merginos žandas buvo smarkiai ištinęs, lūpos išburkusios, judesiai šiek tiek nekoordinuoti, tarsi sukaustyti, ant rankų matyti seni įstriži randai – jie liudija mėginimą pjautis venas.

Pašnekovė iškėlė vienintelę atviro pokalbio sąlygą: spaudos puslapiuose neturi būti minimas tikras jos vardas.

Apie pirmąją taurelę, ritimąsi į pražūtingą priklausomybių liūną, ketverius nuopuolio metus Arūnė pasakojo kraupiai atvirai, be nutylėjimų ir pagražinimų.

Savo motinai, vienos didelės prekybos įmonės vadovei Panevėžyje, Arūnė priekaištų neturi. Sako suprantanti, jog mama nebegali toleruoti jos gėrimo ir vagysčių, todėl ir nebeįsileidžianti į namus.

Girtavo ir su tėvu, ir su draugais

- Kaip prasidėjo tavo klystkeliai? Nejaugi namiškiai nepastebėjo, kad išgėrinėji?

- Pradėjau gerti nuo 14 metų. Pirmą kartą pabandžiau su kiemo draugais. Gėrėme alų. Patiko. Savaime išėjo, kad pradėjau išgėrinėti dažniau, nes norėjosi būti apsvaigusiai.

Kai išgerdavau, namo neidavau, miegodavau pas draugus. O kai išgerdavau normaliai, papuldavau į policiją. Tada prasidėjo bėgimai iš namų. Mama skelbdavo paiešką, aš atsirasdavau ir vėl pradingdavau.

Tiksliai net nebegaliu papasakoti, daug ką prisimenu lyg per miglą. Gydžiausi ligoninėse, tačiau tai nepadėjo.

- Namiškiai tikriausiai verkė ir maldavo pasikeisti. Juk esi dar tokia jauna, o taip giliai jau puolei. Nejaugi buvai kurčia tėvų žodžiams?

- Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 4 metai. Turiu jaunesnę seserį, bet su ja visai nebendrauju, net nesikalbam. Dar viena – jauniausioji sesuo, kuriai dabar 10 metų, yra netikra sesuo, mamos ir patėvio vaikas, su ja kažkiek bendrauju. Patėvio nemėgstu, su juo irgi nesikalbu.

Mama sakydavo – negerk, ir vis bardavosi. Kitokių pokalbių tarp mūsų nebuvo. Kartą mama siūlė užsikoduoti. Iš pradžių sutikau, bet paskui atsisakiau. Mamai sakiau, jog užsikoduoti nenoriu dėl to, kad tai brangiai kainuoja, o iš tiesų norėjosi dar kažkiek išgerti.

Mano tėvas – alkoholikas. Mamai kartais išsprūsdavo priekaištai, kad iš jo paveldėjau tokius genus.

Vienu metu gerdavau ir su tėvu. Kai man buvo 15 metų, nuvažiuodavau pas jį į kaimą, pabūdavau kokią savaitę, paskui grįždavau pas mamą. Jis kviesdavo kartu gerti, tai ir gerdavom.

Mokytojai papurškė paralyžiuojančių dujų

- Iki pilnametystės mama tau namų durų tikriausiai dar nebuvo užtrenkusi?

- Bardavo, bet pareiti galėdavau kada panorėjusi. Turėjau buto raktus. Patėvis nieko nesakydavo, tylėdavo. Matydavau, kad jie manęs bijo.

- Kokį alkoholį vartojai? Iš kur gaudavai pinigų gėrimams?

- Geriu alų arba degtinę. Kitokių – ne. Pinigų kažkaip savaime atsirasdavo. Pasirausdavau namiškių kišenėse ir rasdavau, draugai nupirkdavo.

Paskui ėmiau vogti iš namų. Iki pernai metų vogiau iš namų tik pinigus, o šiemet pradėjau jau ir daiktus nešti. Paskutinį kartą iš namų išnešiau DVD grotuvą ir fotoaparatą.

- O mokslai kaip? Kažkokių planų, kaip ir visi abiturientai, gal ir tu turėjai?

- Mokiausi „Žemynos“ vidurinėje, Skaistakalnio pagrindinėje, jaunimo mokykloje, bet iš visur išmetė, nes nelankiau pamokų. Buvo išvežę į Švėkšnos internatą, iš ten irgi išmetė.

Dešimt klasių baigiau Vilniaus internate, bet iš ten irgi išmetė, nes kartą apsvaigusi auklėtojai į akis pripurškiau paralyžuojančių dujų. Ten mane turėjo laikyti iki pilnametystės. Iki 18 gimtadienio buvo likusios 2 dienos, kai išmetė.

Išsigando sekso vergės dalios

- Kodėl apsigyvenai šeimos krizių centre? Manai, kad dabar sugebėsi atsitiesti, ištversi negėrusi?

- Išsigandau, kad galiu būti parduota. Neturėjau kur dingti, nubėgau į policiją, tie susisiekė su mama, ji atsisakė įsileisti į namus. Močiutė irgi atsisakė. Daugiau nieko neturiu.

Bandysiu ištverti. Noriu gyventi kitaip. Gal pavyktų, jei nesutikčiau draugų.

Turiu šaukimą į teismą, dar reikia nueiti prisiregistruoti į policiją, bet bijau iš čia išeiti. Jei tik sutiksiu ką iš pažįstamų, galiu vėl nueiti gerti. Arba jie gali mane tiesiog suspardyti.

- Kaip supratai, kad kaip sekso prekė gali būti išgabenta į užsienį? Į kokią velniavą buvai patekusi?

- Gėrėme pas tokią moterį viename Žemaičių gatvės bendrabutyje, berods to namo numeris 14.

Su buto šeimininke susipažinau areštinėje. Neseniai buvau gavusi 30 parų. Už vagiliavimus. Neturėjau pinigų baudoms sumokėti, tai ir ėjau vogti. Kol buvau nepilnametė, baudas skirdavo mamai.

Areštinėje kartu sėdėjo ta moteris. Nežinau, kiek jai metų, gal per 40. Aš išėjau pirma, ji paskui. Susiradau ją pati. Su ta moterimi ir jos draugu ėjome vogti, paskui gėrėme.

Ten buvo ir daugiau kompanijos. Mačiau, kaip jie leidosi narkotikus. Su narkomanais bendravau ir anksčiau, tik aš to dalyko nevartoju. Kartu vogdavom. Jie nusipirkdavo dozę, o man numesdavo „ant alaus“. Viena dozė – 20 litų, o aš už tiek galiu 2 valandas gerti.

Tada pas tą moterį buvau gerai išgėrusi ir apsvaigusi, bet išgirdau, kaip ji kažkam skambina ir sako, kad yra mergička, kurią galima parduoti viešnamiui.

Atsirado keli tipai, jie sugriebė mane, pamačiau švirkštą ir supratau, kad nori suleisti narkotikų. Ėmiau draskytis, muistytis, bet jie buvo stipresni, laikė suspaudę ranką ir įdūrė. Tada ištempė iš buto prie mašinos. Pajutau, kad visame kūne pasidarė šalta, lyg sustingau.

Automobilis buvo tamsios spalvos, tarsi „Audi“. Jie mane taikėsi įgrūsti į mašinos galą, bet daužiausi iš visų jėgų ir kažkaip pasprukau.

Neatsimenu, kur bėgau ir kur klajojau. Žinau, kad tą naktį dar pavogiau dviratį, tik nespėjau parduoti, o kai ryte atsikvošėjau, nuėjau į policiją, nes supratau, kad kito kelio nebeturiu, – jei pasirodysiu mieste, bus blogai, pagaus ir išveš.

- Ar pareigūnams pasakojai, kas su tavimi atsitiko?

- Pasakojau, rodžiau adata subadytą ranką, bet jiems buvo neįdomu. Gal jie manimi tiesiog nepatikėjo? Nieko jie neklausinėjo nei apie mane parduoti ketinusią moterį, nei apie narkomanus.

Dirbo pagal vagių ištobulintą sistemą

- Ką ir kur jaunutė mergaitė gali eiti vogti?

- Pavogti galima viską. Vieni vagia, kiti parduoda, yra visa sistema. Aš vogdavau dviračius iš kiemų. Ta moteris, pažįstama iš areštinės, su draugu vogdavo vaistus iš savitarnos vaistinių, dažnai iš Ukmergės gatvėje, „Maximoje“, esančios vaistinės.

Vienas užkalbina pardavėjas, kitas greit susikiša 50-60 litų kainuojančias pakuotes. Pigesnių neimdavo. Yra kas superka tuos vaistus.

Pastaruoju metu apvaginėdavau vyrus baruose. Kartais net 3-4 per dieną.

Grobį reikėdavo dalintis su pagalbininkais. Jie, galima sakyti, mane tarsi globojo, nurodydavo, kuris baro klientas pinigų turi.

Prisėsdavau prie jo, pasiūlydavau kartu alaus išgerti. Nė vienas vyras neatsisakė su manimi išgerti. Nutaikydavau momentą ir į jo bokalą suberdavau keletą klozepamo tablečių.

Tų tablečių ne problema gauti, yra kas pardavinėja, litas arba du už tabletę.

Taigi suberdavau, dar kiek pasėdėdavom, paskui pasiūlydavau toliau linksmintis pas mane namie. Vyrai mielai sutikdavo.

Jei dar nebūdavo mieguisti, sustodavom už kokio kampo parūkyti. Anksčiau ar vėliau nuvirsdavo, tada staigiai iškraustydavau kišenes. Imdavau tik pinigus, mobiliuosius telefonus ir pasus. Kitus dokumentus išmesdavau. Pasą retas turėdavo, bet pasitaikydavo.

- O kam tau svetimų žmonių pasai, kur juos dėdavai?

- Pasus parduodavau taksistui. Už vieną pasą moka 500 litų. Šituos reikalus tvarkiau per vieną čigoną. Taksisto prašydavau iš karto visų pinigų neduoti. Geriau dalimis, kai reikės, ar už dalį sumos pavėžėti kur.

Mobilieji – nebrangi prekė. Normalus „mobiliakas“ – 20 litų. Daug paklausesni tie senoviški, su antenom, už tokį net 100 litų duoda.

Nuo intymių draugysčių gynėsi peiliu

- Kokiuose baruose gaudydavai aukas? Ar nesibaiminai papulti ant jau apvogtos aukos ir taip įkliūti?

- Per visokius barus ėjau. Ir per „dustynus“, juk būdavo, kas nurodo pinigingą auką. Paskutinis baras, kuriame sukiojausi, yra A.Smetonos gatvėje, pravardžiuojamas „gėlynu“.

- Nuolat sukiojaisi tarp vyrų, girtavai su gerokai vyresniais už save butelio draugais, tad ar nesikėsino jie tavęs išnaudoti kaip moters, nesiūlė draugysčių?

- Gal ir norėjo kas, kad būčiau artima draugė, bet aš nieko neprisileidau, visad vaikščiojau su peiliu ir dujų balionėliu. Niekam nėra pavykę manimi pasinaudoti.

Turiu draugą, jis šiuo metu Vokietijoje dirba. Paskutinį kartą su juo kalbėjau telefonu prieš savaitę. Jis žino, kad geriu, siūlė gydytis. Bet šiaip apie tai nekalbam.

Užėjus abstinencijai matė Kalėdų Senelį

- Tuos 4 metus tikriausiai negėrei nuolat? Kaip jauteisi tuomet, kai būdavai neragavusi alkoholio? Iki šiol ar yra buvę abstinencijos priepuolių?

- Ilgiausias laiko tarpas, kai gėriau ištisai, buvo 9 mėnesiai. Pyliau diena iš dienos. Po to mane išvežė į Vilniaus internatą.

Po gėrimo būdavo bloga, kai išgerdavau, vėl tarsi pasijusdavau geriau. Būdavo dienų, kai visai nevalgydavau, tik gerdavau.

Ne kartą buvau ligoninės reanimacijoje, kad išblaivintų. Vieną kartą policija į ligoninę atvežė, kai pripūčiau beveik 6 promiles.

Po to ilgalaikio gėrimo buvo užėję panašiai, kaip aną dieną, kai laksčiau su peiliu. Vaidenosi, tik tiksliai nebepamenu kas.

- O tą naktį, kai po šeimos namus trečią valandą nakties blaškeisi su peiliu ar atsimeni? Kodėl taip elgeisi?

- Gal dėl narkotikų, kuriuos man suleido tie vyrai? Atrodė, kad kažkas braunasi pro duris, tarsi už lango krebžda. Nulėkiau į virtuvę, čiupau pirmą pasitaikiusį peilį, būčiau gynusis.

Bijojau, kad gali ateiti tie vyrai, kurie ketino mane parduoti, būtų jie mane suspardę.

Paskui virtuvėje pamačiau pingviną ir daug mažų žmogeliukų, tokių kaip nykštukai. Kai atsisukau į kitą pusę, atrodė, tarsi pro duris veržiasi Kalėdų Senelis.

Norėtų gydytis nuo alkoholizmo

Pasiteiravus, ar ilgas pokalbis neišvargino, Arūnė purto galvą, sako nenorinti likti viena, bendravimas ir skaudi išpažintis tarsi palengvina jos būklę.

Mergina nusprendžia visuomenei ne tik vardo neatskleisti, bet nerodyti ir savo veido, sutinka fotografuotis tik nusisukusi į langą. Ne dėl to, kad artimiesiems būtų gėda, bet dėl pačios saugumo. Bijo buvusių sugėrovų ir vagysčių bendrų, bijo tų, pas kuriuos yra atsidūrusi jos asmens tapatybės kortelė.

Apie tolimesnę ateitį Arūnė nesvarsto. Norėtų gydytis nuo alkoholizmo. Norėtų kurį laiką ramiai pagyventi šeimos namuose. Gal pavyks.