Merilinos sindromas

Kvaila ir juokinga neigti faktą, kad net ryškiausia gražuolė, ją supančių vyrų nuo 12 iki 70 metų erotinių fantazijų objektas, žvelgdama į veidrodį bent kai kada būna nepatenkinta. Priežasčių tam atsiranda daugiau negu žvaigždžių danguje: neišsimiegojo, kritinės dienos arba jų nebuvimas, barnis su antrąja puse, nulūžęs bato kulniukas, sudužęs telefonas, pavėlavimas į darbą, kurį pastebėjo viršininkas, arba bare pervirš išlenkta taurelė. Bet kai kada, regis, banalus nepasitenkinimas savimi virsta kuo tikriausiu psichikos sutrikimu, kuris vadinamas Merilinos Monro sindromu. O problemos esmė slypi kur kas giliau negu juodą depresiją įvaranti praraja tarp jūsų ir Keitės, Žizelės, Adrianos arba Heidi...

Vargšė turtinga mergaitė

Prieš kelerius metus įvykęs psichoanalitikės Elizabetos Makavoj (Elizabeth Macavoy) ir rašytojos Sjuzen Izrailson (Susan Israelson) susitikimas buvo lemtingas - jų bendravimo rezultatas yra knyga „Lovesick“, Vakaruose tapusi bestseleriu. Joje moterys atvirai pasakoja apie tai, su kuo susidūrė pačios ir dešimtys tūkstančių kitų normaliausių moterų, kaip tos, kurios kartu su jumis sėdi prie dantų gydytojo kabineto arba klastingai nugriebia „tą pačią“ suknelę per pavasarinį išpardavimą. „Lovesick“ pasakojama apie tai, kas yra tas Merilinos Monro sindromas. Tai ne šiaip nepasitikėjimas savimi, savo išvaizda ir galimybe patikti simpatiškam bendradarbiui. Tai liga su savo simptomais, remisijomis ir rimtais recidyvais.

Galima būti likimo dosniai apdovanotai: turėti visas materialines vertybes, taip pat talentų puokštę ir idealią išvaizdą, bet kartu nejausti pasitenkinimo ir laimės. Tai būdinga daugeliui garsių pasaulio asmenybių. Dėl tokio disonanso ir skaitome aukštuomenės metraštininkų pasakojimus, kaip jų herojai ir vėl įkliuvo naudodami draudžiamas medžiagas arba tiesiog nederamai elgdamiesi. Kai kada istorijos baigiasi liūdnai, o jų žanrą galima įvardyti kaip nekrologą. Panašiai kadaise nutiko legendinei Holivudo blondinei Merilinai Monro (Marilyn Monroe). Moters grožio idealas, užkariavęs viso pasaulio vyrų širdis ir privertęs iš pavydo raudoti gražiąją žmonijos dalį, ar tiesiog nelaiminga, susipainiojusi santykiuose su vyrais moteris, kuriai nepakako meilės ir globos?

Atkarus kūnas

Ryškiausias ir akivaizdžiausias Merilinos Monro sindromo požymis - neadekvatus savo išvaizdos vertinimas. Pažįstami ir draugai jus laiko patrauklia. Tą nuomonę patvirtina vyrai, iš nepažįstamų besiveržiantys tapti net labai pažįstamais. O draugės lyg tarp kitko vis mesteli: „Kad taip man tavo kojas, aš kalnus nuversčiau“. O jūs žiūrite į veidrodį ir matote baisią storą nevykėlę, kuriai nieko gera šiame ir kituose gyvenimuose nešviečia. Tai kodėl gi nepalepinti savęs dar vienu torto gabalu, vyno buteliu ar dar viena migdomųjų tablete, kai apima neviltinga nemiga? Mūsų pasaulyje viskas yra susiję - kadangi bjauritės savimi, jūsų gyvenime atsiranda naujų, ne mažiau liūdnų dalykų. Stresą, nusivylimą ir nuolatinį savo nereikšmingumo (nereikalingumo, netinkamumo - tęskite pačios) pojūtį malšinate pica, litrais alkoholio arba, dar blogiau, atakuojate save medicininiais ir ne tik preparatais. Kitas ir gana dažnai pasitaikantis įvykių eigos variantas - palaikyti akivaizdžiai neperspektyvius santykius su vedusiu vyru, impotentu, tironu ir kitais nelabai maloniais personažais, kurie jus daro dar nelaimingesnę. Arba specializuotis palaikant atsitiktinius santykius, kuriuos lengva nuplauti po dušu, bet sunku tą patį padaryti širdyje. Merilinos Monro sindromo kamuojamų moterų asmeniniam gyvenimui galima skirti ne tik visą knygą, kaip padarė dvi draugės amerikietės, bet ir visą enciklopediją.

Kentėti negalima bėgti

Atleiskite už tokią laisvą šio garsaus posakio interpretaciją, bet santykiai su vyrais Monro sindromo atveju klostosi būtent taip. Tiesa, pasirinkti, ką būtent užbraukti, neteks, nes variantas vienas - kentėjimas. Liaudis tokią padėtį apibūdina paprastai: „Su juo blogai, o be jo dar blogiau“. Tiesa, reikia iškart pasakyti, kad be jo (tirono, sadisto, palaidūno, alkoholiko, narkomano) blogiau tikrai nebus, bet klastingas sindromas diktuoja savo sąlygas. Moteris tiesiog nepajėgia palikti žmogaus, su kuriuo yra nelaiminga, - pasąmonė šventai tiki, kad daugiau ji niekam nereikalinga (baisi pažiūrėti, nevykėlė!): „Vis tiek nieko geriau nerasiu“, „o gal viskas susitvarkys“, „jis pasitaisys“, „išsiskirs su žmona“, „mes gerti“, „nebekels rankos“ ir „nebesivalkios pas kitas“. Galop vyras ją pameta, bet nesvarbu - visus dvasinio pragaro ratus ji pereis iš naujo, jau su kitu vyru. Toks dėsningumas visai nėra keistas: vyras tironas dažnai puikiai supranta, kad moteris linkusi aukotis, nepasitiki savimi ir yra pasirengusi kęsti jį ilgus metus, jei ne dešimtmečius. Savaime suprantama, jis pasirinks tokią, nes dvasios jėga jam prilygstanti moteris tokį herojų iškart pasiųs velniop, nelaukdama smurto protrūkių ir kitokių išsišokimų. Geriausias tokio užburto rato pavyzdys - pati šviesiagarbanė ir puikioji Merilina. Ją dievino milijonai vyrų, pasirengusių ne tik bučiuoti smėliuką, ant kurio stovėjo grakšti Merilinos kojelė, bet ir su džiaugsmu juo maitintis. Tačiau žvaigždė atkakliai pasirinkdavo „ne tuos“ - visos trys oficialios santuokos, kaip ir dešimtys romanų, baigdavosi ne kuo kitu, o depresijomis, vizitais pas psichoanalitiką ir saujomis tablečių. Aktorės dienoraščiai pilni kartėlio ir nesupratimo - juk ji nuoširdžiai norėjo suteikti laimės savo išrinktiesiems, būti gera žmona ir mama. Paskutiniai rimti santykiai su prezidentu Džonu Kenedžiu (John F.Kennedy) Merilinai taip pat suteikė nemažai skausmo ir kančių ir, kaip mano daugelis biografų, tapo netiesiogine vos 36 metų žvaigždės tragiškos mirties priežastimi.

Išeitis yra

Svarbiausia ir vertingiausia - pripažinti, kad turite savivertės, savivokos ir savikontrolės problemų, tai yra „nesutariate su savimi“. Priešingu atveju finalas gali būti visiškai liūdnas, juk dar vienas Merilinos sindromo simptomas yra chroniška depresija ir polinkis į savižudybę. Tai, žinoma, liūdniausia išeitis ir aiškus kraštutinumas, bet artimiausius 50 metų gyventi kankinantis dėl savęs ir aplinkinių, sutikite, taip pat ne pati džiaugsmingiausia perspektyva. Suvokus problemą, reikia žengti kitą žingsnį - įsisąmoninti, kad ji nesprendžiama valgant šokoladą, perkant ultramadingas sukneles, kurių neišdrįsite apsivilkti net namuose, arba veliantis į atsitiktinius intymius santykius, taip pat apsisvaiginus alkoholiu. Nepakenks nepamiršti, kad jūs - ne Bridžita Džouns arba kuri nors kita romantinės komedijos herojė: kiekvieną penktadienį prisigerti iki sąmonės netekimo tiesiog beprasmiška, o jūsų „misteris Darsis“ greičiau pabėgs, pamatęs tokią neblaivią, kompleksuotą ir morališkai sugniužusią „likimo dovaną“.

Taigi, jeigu suprantate, kad visa tai, kas rašoma čia, jums visiškai tinka, vadinasi, atėjo laikas griebtis psichoterapijos. Kreiptis į psichologą ne tik nėra gėdinga, bet kaip tik gali būti vertinama kaip brandaus žmogaus, ir net didvyriškas žingsnis, pirmasis ilgame kelyje, kuris veda į svarbiausią tikslą - pamilti save. Juk kaip tik po to į jūsų viengungišką butą pats atlėks „misteris Darsis“, kupinas nuoširdžių jausmų nuostabiausiai moteriai pasaulyje - jums.