Mokslininkas S.Hawkingas švęs septyniasdešimtmetį, nors neturėjo sulaukti trisdešimties

Britas mokslininkas Stephenas Hawkingas išnarpliojo kai kurias iš labiausiai gluminančių Visatos paslapčių, bet ir pats uždavė vieną rimtą mįslę: kaip jis sugebėjo taip ilgai išgyventi, sirgdamas tokia sunkia liga, rašo washingtonpost.com.

http://g2.delfi.lt/images/pix/300x188/fb66f774/file53769439_aac191e4.jpg

Fizikui ir kosmologui Lou Gherigo liga diagnozuota, kai jam buvo 21 metai ir jis mokėsi Kembridžo universitete. Dauguma šia liga sergančių žmonių po diagnozės, kuri Jungtinėje Karalystėje dar vadinama motorinių neuronų liga, nugyvena kelerius metus. Bet šį sekmadienį S. Hawkingui sukaks 70 metų.

„Nežinau nė vieno žmogaus, kuris būtų nugyvenęs taip ilgai“, - sakė Motorinių neuronų ligos tyrimų ir slaugos centro Londono Karaliaus koledže direktorius Ammaras Al-Chalabis. Jis nėra S. Hawkingo gydytojas ir mokslininko ilgaamžiškumą įvertino kaip „išskirtinį“.

„Motorinių neuronų liga sergantiems pacientams nėra įprasta nugyventi dešimtmečius, bet tai nėra iki šiol nematytas atvejis“, - sakė Vermonto universiteto (JAV) Medicinos koledžo neurologijos profesorius dr. Rupas Tandanas. Pasak neurologo, dauguma šia liga sergančių ilgai gyvenančių ligonių naudoja specialius ventiliatorius, kurie kvėpuoja už juos – S. Hawkingas tokiu ventiliatoriumi nesinaudoja.

S. Hawkingas visuomenės dėmesį pirmą kartą patraukė savo 1988 metais publikuota knyga „Trumpa laiko istorija“ - tai buvo supaprastinta Visatos apžvalga. Visame pasaulyje parduota daugiau nei 10 mln. šios knygos kopijų. Vėlesnės šio mokslininko teorijos sukėlė tikrą revoliuciją apibrėžiant tokius dalykus kaip juodosios skylės, mokslininkas prisidėjo kuriant ir Didžiojo sprogimo teoriją, paaiškinančią, kaip atsirado Visata.

Kembridžo universitetas mokslininko jubiliejaus proga surengs viešą simpoziumą „Universiteto būklė“, simpoziume kalbas sakys 27 svarbūs mokslininkai, vienas iš jų – pats S. Hawkingas. Daugiau nei 30 metų jis šiame universitete dirbo matematiko darbą, kurį kadaise dirbo seras Izaokas Niutonas. S. Hawkingas išėjo į pensiją 2009 metais ir dabar yra universiteto Teorinės kosmologijos centro tyrimų direktorius.

S. Hawkingas visame pasaulyje išgarsėjo nepaisant to, kad nuo 1970 metų buvo beveik visiškai paralyžiuotas ir prikaustytas prie vežimėlio. Dabar mokslininkas su pasauliu bendrauja tik savo dešinio skruosto trūkčiojimais. Nuo 1985 metų, kuomet jis susirgo plaučių uždegimu, mokslininkui reikalinga nuolatinė slauga, o mokslininko mintis įgarsina balso sintezatorius.

Mokslininko akiniuose įtaisytas mažutis infraraudonųjų spindulių jutiklis, sujungtas su kompiuteriu. Šis jutiklis stebi, kaip pulsuoja mokslininko skruostas renkantis žodžius, rodomus kompiuterio ekrane. Pasirinktuosius žodžius išsako balso sintezatorius. Tokiu būdu vieno sakinio formulavimas mokslininkui neretai trunka iki 10 minučių.

Savo tinklalapyje šis britas mokslininkas rašė: „Vienintelis balso sintezatoriaus trūkumas yra tas, kad jis kalba su amerikietišku akcentu“.

Naujausios knygos „The Grand Design“ rašymas iš mokslininko pareikalavo ketverių metų – rašymas truko ilgiau nei knygos leidėjai buvo numatę iš pradžių.

S. Hawkingas atsisakė duoti interviu agentūrai AP, tačiau už jį sutiko pakalbėti asmeninė asistentė Judith Croasdell.

Mokslininko asistentė savo viršininką pavadino be galo kantriu.

„Tai, kaip jis bendrauja, daugeliui žmonių gali atrodyti erzinančiai lėtai, bet tai neturi jokios įtakos jo minčių eigai“.

Po neilgai trukusio gydymosi ligoninėje S. Hawkingas asistentei sakė, kad visą tą laiką pragalvojo apie juodąsias skyles.

S. Hawkingas paprastai į darbo vietą atvyksta po didžiųjų pusryčių ir naujienų perskaitymo, sakė J. Croasdell. „Jis nėra vyturys, bet dirba ganėtinai ilgai, iki 7 ar 8 valandos vakaro“, sakė asistentė.