Mokytojai, nebešvilpkit

Kaip ironiška: susirinkę Vilniuje mokytojai nušvilpė švietimo ministrą Gintarą Steponavičių, ir ne todėl, kad jis būtų pareiškęs nuomonę, su kuria jie galėtų nesutikti. Jis sakė ne nuomonę, jis dėstė faktus: kad mokytojai uždirba toli gražu ne mažiausiai ir kad sunkmetis juos užgavo mažiau nei kokius laiškanešius ar bibliotekininkus.

Mokytųjų profesinių sąjungų atstovai, matyt, prisirinko neracionalaus elgesio įpročių iš savo mokinių. Kai mokiniai siunta, kad bus kontrolinis darbas, kad uždavė per daug namų darbų ir apskritai „kam man ta matematika, man jos niekada gyvenime nereikės“, jie elgiasi lygiai taip pat, kaip šeštadienį elgėsi jų pedagogai: kvailai ir vaikiškai. Tik vaikams atleistina, nes jie dar auklėjami.

Mokytojų profesinė sąjunga, aišku, irgi elgiasi pagal savo paskirtį ir prigimtį: išlupti kuo daugiau pinigų savo nariams. Jei reikia, tempiant nuo kitų ant savęs. Ir niekada nenusileidžiant ir nepakeičiant dainelės apie tai, esą mokytojai – labiausiai nuskriausta visuomenės dalis.

Ši melodija pagardinama ašaringomis raudomis apie tai, kad štai šiomis rankomis auginama ir mokama naujoji karta, todėl švietimas turi būti ypatinga, apsaugota sritis. Tegul kiti pasispaudžia. Mokykla – ne UAB, mokykla – mokslo šventovė, kalba pedagogai suvažiavime, mes – ne paslaugų tiekėjai, mūsų rankos neša šviesą, ir todėl nevelkit čia tų savo piniginių reikalų. Tiesiog imkit ir suraskit lėšų, o suradę atneškit, padėkit ant stalo, ir atsiprašykit, kad tiek mažai, nes mums visada nebus gana.

Mokytojo profesija išties yra neeilinė. Mokyti vaikus gali toli gražu ne kiekvienas (aš niekada nesugebėčiau, bet, antra vertus, man niekas ir nesiūlo). Tai užsiėmimas, kur didelė psichologinė įtampa, bemaž nenormuotos darbo valandos, atsakomybė ir daugiausia nedėkingi klientai. Legendos apie žiaurius, nesuvaldomus mokinius ir padorumo jausmą praradusius tėvus, staugiančius ant mokytojų ir jiems grasinančius, yra ne pavienės baisios pasakos, o dažni pasakojimai iš gyvenimo.

Tačiau daugelis profesijų yra su savo siaubais. Aš jau nekalbu apie gydytojus arba policininkus. Mokytojai, o jums neatrodo, kad gatvės šlavėjų arba troleibusų vairuotojų darbas irgi neišvengiamai reikalingas, sunkus ir dažnai susijęs su sunkumais ir nemalonumais? Ir kad tuos darbus dirbantys žmonės irgi ten atiduoda jėgas ir sveikatą?

Nemanote - nes jūs esate ypatingiausi ir labiausiai nepakeičiami? Tuomet labai gaila, kad jūs mokote vaikus, nes jūsų kalbos apie šventovę ir švytėjimą skamba ne mažiau (ir ne daugiau) savanaudiškai, nei kitų profesijų atstovų noras uždirbti kuo daugiau. Tai normalus troškimas, bet nereikėtų šios dramos ir knygnešių bei prometėjų aureolės.

Juo labiau kad Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, užuot rodžiusi atsakingumo ir brandos pavyzdį, nesibodi tiražuoti tamsybės. Siūlymas „įpareigoti mūsų stambiojo verslo atstovus, mūsų lietuviškuosius magnatus turėti kokią nors prievolę remti švietimą“ yra V. Šustausko „ubagų baliaus“ lygio retorika.

Stambiojo (kaip ir kitokio) verslo atstovai jau remia švietimą, kaip ir mediciną, kaip ir viešosios tvarkos palaikymą ir visas kitas valstybės apmokamas funkcijas mokėdami mokesčius – ir savo įmonių pelno, ir gyventojų pajamų, ir pridėtinės vertės, ir akcizus, ir socialinio draudimo įmokas, ir kurdami darbo vietas, iš kurių toliau byra mokesčiai. Arba J. Voloskevičienė tai žino, bet sąmoningai barškina populizmo puodą, arba, kas būtų dar blogiau, nežino.

Blogiau, nes jei mokytojų organizacijos vardu skleidžiama tamsybė, labai neramu, ką tokie mokytojai aiškina pamokose.

Gal ten mokiniams kalama į galvą, kad pinigų yra, tik reikia paimti ir gerai padalinti? Gal ten aiškinama, kaip ciniškiausių politikų susitikime su bukiausiais rinkėjais, kad visas problemas galima išspręsti, pakėlus algas, sumažinus mokesčius, atpiginus cigaretes, prekybos centrams apribojus antkainius ir nustačius minimalią 3 tūkst. litų pensiją? Tada labai negerai. Tačiau, antra vertus, nelabai turėtų stebinti. Prisiminus Sąjūdžio laikus, būtent mokyklose buvo bailaus reakcingumo židiniai – ne tik „sąjunginio pavaldumo“ tankų detalių gamyklose, bet būtent mokyklose buvo persidažyta tik tuomet, kai kito pasirinkimo jau nebebuvo.

Mokytojų būta visokių (ir, turiu pasakyti, jaunystėje tikrai turėjau daugiau puikių mokytojų, negu prastų, ir puikių žymiai daugiau, nei man priklausytų). Tačiau kažkaip atmintyje liko ir tie, kurie noriai prižiūrėjo komjaunimo ženklelių segėjimą, ir kalbėjo „neišsidirbinėkit čia su tais sąjūdžiais, paskui mums atsakyt reikės“, ir tie, kas paskui išvertė kailius taip mikliai, kad dulkės rūko.

Kai dar visai jaunas studentas būdamas dirbau Lietuvos radijuje ir vieną vakarą buvau paliktas rengti vidurnakčio žinių, iš kažkokios vietinės Sąjūdžio organizacijos į mane kreipėsi žmogelis, įsakmiu tonu pradėjęs skaityti „ką reikia sudėti į žinias“ – jo kuopelė surengė susirinkimą ir kažką pasmerkė, neprisimenu, ką – gal tebesitęsiantį sovietų kariuomenės buvimą Lietuvoje, o gal benzino kainas, ir jis reikalavo, kad tai būtų pagarsinta.

Pasakiau, kad pažiūrėsiu: gal įdėsiu, o gal ir ne. Žmogelis, nesustodamas nė sekundės, prigrasino, kad iš pat ryto kreipsis į mano vadovybę, ir „gali, jaunuoli, kitą savaitę čia jau nebedirbti“. Paskui sužinojau, kad tas žmogus visą anksčiau buvusį gyvenimą praleido kaip komjaunimo ir partijos aktyvistas, labiausiai žiūrėjęs, kas švenčia Kalėdas. Aš nesakau, kad visi pedagogai buvo tokie. Tik prisiminiau.

Juo labiau kad mokytojų suvažiavime pagarsintos nostalgiškos mintys (esą, „anksčiau“ – suprask, sovietiniais laikais – mokyklas statė, o dabar uždaro) ir ministro, kalbėjusio atvirai ir nebandžiusio įtikti ar patikti delegatams, nušvilpimas nėra pavyzdingas elgesys.

Grįžtant prie mokytojų atlyginimų temos – taip, visiems sunku, ir niekam nepatinka mažiau pinigų. Valstybiniame sektoriuje – sunku. Privačiame – irgi, juolab kad pastarajame ant ministro nepašvilpsi, nes nėra tokio ministro, kuris atlyginimus privačiam sektoriui mokėtų. Ten patys sau išsimoka.

Kai visiems sunku, natūralu, kad didžiausios – ne vidutinės, ne mažiausios – brandos ir pavyzdžio laukiama iš tų, kurių darbas yra mokyti. Trumparegiški ir egoistiniai pareiškimai neįtikina, kad tie žmonės patys rimtai žvelgia į garsius žodžius į savo šventą misiją.