Motinos išpažintis: „Nepagalvodavau savo vaiko tiesiai paklausti, ar jo nemuša mokytoja“

"Ar tikrai girdžiu savo vaiką? Man atrodė, kad girdėjau, tačiau skaudžiai klydau", - prisipažino lrytas.lt skaitytoja Ina, pirmoji atsiliepusi į raginimą pasidalinti savo istorija lrytas.lt ir "Vaikų linijos" paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką?“. Trijų vaikų mama dabar atvirai pasakoja, kaip laiku nesuprato ir pati aiškiai nepaklausė, kokios problemos kamuoja jos sūnus.

Dirbau mokykloje sekretore, turėjau galimybę matyti savo antrąjį sūnų dažnai ir per pertraukas. Tuo metu pradėjo kurti gimnazijas, o pradines klases iškeldavo ir įkurdavo mokyklas-darželius.

Mano draugę, vaiko klasės mokytoją, iškėlė į vieną tokių mokyklų dirbti pavaduotoja. Mūsų vaikai mokėsi vienoje klasėje. Jie naujoje mokykloje pradėjo mokytis nuo antros klasės. Sūnus mokėsi gerai, jis turi gerą atmintį, mokykloje jam patiko. Ta nauja pradinė mokykla buvo netoli mano darbovietės ir namų.

Vaikai jau buvo trečiokai, kai sykį iš mokyklos mano sūnus grįžo šlapias. Buvo žiema, atlydys. Pirmoji pamoka buvo kūno kultūra lauke. Sūnus paslydo, įkrito į balą. Mokytoja nepaskambino man, kad atneščiau drabužių, batus, jis buvo šlapias visą dieną. Susirgo bronchitu. Po mėnesio vėl tas pats...

Pasiguodžiau draugei – mokyklos pavaduotojai. Ji sakė, kad pasikalbės su mokytoja. Bijojau, kad paskui bus blogai vaikui, bet ji užtikrino, kad ją įspės, kad nekeršytų...

Vaiko kasdien klausdavau, kaip jam sekėsi mokykloje. Jam visada viskas buvo gerai, nesiskundė nei mokykla, nei draugais.

Ėjo laikas, mano vaikui prasidėjo pilvo skausmai. Įtariau, kad apendicitas. Bet kai sūnus likdavo dienai-dviem namuose, pilvo skausmai praeidavo...

Sykį turėjau išvažiuoti kelioms dienoms į sesiją, nerimavau, kas bus su sūnumi. Jis turėjo likti su vyriausiu broliu, kuriam ėjo keturiolikti metai. Tėvu pasikliauti negalėjau. Bijojau, kad bus apendicito priepuolis, kad jie nežinos ką daryti...

Stovėjau autobusų stotelėje, prie manęs priėjo minėta draugė – mokyklos direktoriaus pavaduotoja su dukra. Pradėjau jai guostis, kad nežinau, ką daryti, bijau išvažiuoti. Jos dukra pasakė: „Jau tas Marius...“ ir pradėjo pasakoti, kad mokytoja mano sūnų pastato prie lentos ir iš jo juokiasi, koks jis kvailas, nesugeba iš karto atsakyti, kad jam kartais dar pagalvoti reikia. Suprask, beveik atsilikęs ir panašiai...

Ypač jei kokią klaidą padaro - tada mokytoja iš jo juokiasi, o visa klasė pritaria... Jis kartais prie lentos ir paverkiąs. Tada dar labiau visi juokiasi.

Tapo aišku dėl pilvo skausmų. Galvojau, kodėl jis tylėjo. Bet jei vaikui mokytoja sako, kad jis kvailas, negabus - o juk mokytoja autoritetas, - jis tuo tiki. Ir mano toks esąs.

Vaikas daugiau į tą mokyklą nė vienai dienai nebenuėjo. Į kitą mokyklą jam vaikščioti tekdavo toli, pro tvenkinius, labai bijodavau dėl jo. Bet baigėsi pilvo skausmai, paaiškėjo, kad vaikas gabus, gerai mokosi.

Vienas tos buvusios klasės vaikų tėvelių buvo pedagogas. Apie viską buvo pranešta Švietimo skyriui, jie patikrino visas pratybas, sąsiuvinius, paaiškėjo, kad vaikai net nepadaro to, kas priklauso per pamoką.

Taip pat buvo suorganizuotas mokinių žinių patikrinimas. Mokinių žinios neatitiko parašytų balų – jos pasirodė buvusios daug blogesnės.

Tai mokytojai buvo 43-eji, ir ji, grįžusi iš dekretinių atostogų, mokiniams apie savo vaiką nuolat po pusę pamokos pasakodavo.

Aš tik pasiėmiau sūnų iš tos mokyklos, o kiti tėvai pareikalavo, kad būtų pakeista mokytoja, ją pervedė dirbti prailgintos grupės mokytoja. Girdėjau, kad ji mane keikė, bet aš tik pasiėmiau vaiką, o visa kita padarė kiti tėveliai.

Sūnui naujoje mokykloje viskas buvo gerai, bet jis liko šiek tiek nervingas, jei susijaudina – prasideda skrandžio skausmai. Kartais jautriai į viską reaguoja. Akivaizdu, kad patirtis iš buvusios mokyklos neliko be pasekmių. Nežinau, kodėl jis man nepasakojo, kad vaikai ir mokytoja iš jo tyčiojasi. Vaikai darė tai, ką mokytoja. O jam gal atrodė, kad mokytoja teisi, kad jis iš tiesų toks...

Praėjo daugybė metų. Gimė trečias sūnus. Jis buvo ramus, geras. Bet darželyje viena auklėtoja jo nemėgo – sako, pasakai ką nors, jis ir verkia. O jis tiesiog taip reaguodavo į piktesnį žodį. Nešdavau ir kavos, ir saldainių, bet auklėtoja sakydavo: „Vis tiek aš jo nekenčiu.“ Tiesiai šviesiai. Esą ji jo barti negalinti - iškart pradeda verkti.

Kita auklėtoja jį labai mylėjo. Po poros metų sūnų pervedžiau į kitą grupę - vėl viskas buvo gerai. Jis buvo jautresnis, lėtesnis, nekomunikabilus, nekalbus, bet tai - jo tėvo šeimos bruožas, taigi to nesureikšminau.

Kalbėti sūnus pradėjo vėlai, jam būdavo sunku pasakoti. Eidavome pasivaikščioti, kalbėdavomės, buvau net paėmusi globoti vaikutį iš vaikų namų, kad turėtų vienmetį draugą namuose. Tai buvo nevykęs sprendimas. Manasis labai norėjo bendrauti, bet tas vaikas buvo piktas, kerštingas. Sukandžiodavo mano vaiką už tai, kad jis turi namus, naują lovą, už bet ką. Nuolat lipdavo ant palangės, nors drausdavau, o gyvenom antrame aukšte. Vaikas buvo badavęs, slėpdavo maistą po pagalve, prisidėdavo ten, ko nesuvalgo, bet jo akys vis norėdavo.

Tačiau nežadėjau jo atsisakyti, vis tikėjausi, kad viskas susitvarkys. Viskas išsisprendė savaime – iš po metus trukusių gastrolių po Lietuvą grįžo jo mama. Jis pasakė, kad turi mamą, jinai jį lanko. Vaikams gerai bet kokia mama, svarbu, kad ji būtų, nesvarbu, kad valgyt neduoda, kad dingsta. Nežinau, kas buvo toliau, kiek motina jį lankė, ar viskas tam vaikui baigėsi gerai.

O trečiasis mano sūnus pradėjo eiti į mokyklą. Pirmaisiais metais viskas buvo lyg ir gerai. Antraisiais jis pradėjo kalbėti, kad mokykla nepatinka. Klausdavau, kas nepatinka. Sako: „Nepatinka, ir viskas.“ Jis nenorįs į ją eiti ir tiek.

Klausiau, ar niekas iš jo nesijuokia, sakė, kad ne. Prasidėjo pilvo skausmai. Jau turėjau su jais patirties. Kai tai pradėjo kartotis, kai sūnus sakydavo, kad mokykla nepatinka, pradėjau ieškoti išeities. Kuo nepatinka mokykla, nepaaiškindavo. Kaip ir jo brolis kadaise. Sakydavo, kad nenori eiti į mokyklą, ir viskas.

Buvo pavasaris, svarsčiau, kokią mokyklą pasirinkti, nes supratau, kad viskas negerai. Kad situaciją turiu pakeisti. Su mokytoja nesiaiškinau – buvo aišku, kad ji vaikui nepatinka. Bet ši mokykla buvo beveik mūsų kieme. Mes gyvenam priemiestyje, o į bet kurią kitą mokyklą eiti reikštų jau į miestą važiuoti.

Tariausi su pažįstamais mokytojais, kurią mokyklą pasirinkti, ką keisti, ar apskritai keisti. Tuo metu buvo mokslo metų pabaiga, turėjo vykti baigiamasis pradinės mokyklos mokinių koncertas. Klasės mokytoja mano vaikui pasakė, kad jis gali neiti – vis vien nešoka.

Po renginio į mūsų namus pasikalbėti dėl darbo atėjo vieno sūnaus klasės draugo mama. Paklausė, kodėl nebuvome renginyje, pasakiau, kad mums sakė neiti. Tada ji papasakojo, ką kalbėjo su kitų vaikų tėvais. Kelios gana plepios gerai besimokančios mergaitės papasakojo mamoms, kad mokytoja tiems vaikams, kurie blogai kažką parašo ar išsprendžia uždavinį, daužo per galvas, suka ausis ir panašiai. Joms buvo gaila tų vaikų, todėl tėvams ir papasakojo. O mano vaikas, kaip paaiškėjo, gaunąs daugiausia – jis nespėja su visais išspręsti uždavinių, parašyti. Klaidų padaro. Jį mokytoja muša, o jis tada verkia. Tiesa, jis likdavo po pamokų – padaryti tai, ko nespėja su visais.

Bet šioje situacijoje pakeisti nieko negalėjau – mokytoja sprendžia, ką palikti po pamokų. Ne vienas jų, sūnaus teigimu, likdavo.

Buvo gegužės 29-oji. Paprašiau sūnaus paskutinę dieną nueiti į mokyklą, pažadėjau, kad daugiau į tą mokyklą eiti nebereikės. Tada pradėjau jo klausinėti – klausiau, ką mokytoja jam daro, kai jis suklysta ar nespėja su kitais. Pasakė, kad daužo per galvą, muša, smaugia už gerklės. Kad jis dažnai po to verkia, bijo mokytojos. O iš jo juokiasi, kai verkia. Kiti gal taip jautriai nereaguodavo. Klasės draugės jo gailėdavo.

Aš tikrai iki tol nepagalvodavau, kad vaiko reikia paklausti, ar mokytoja jo nemuša. O jis, kaip ir vyresnysis jo brolis, gal manė, kad nusipelnė tokių bausmių. Jautėsi kaltas, kad nespėja, klysta, todėl nieko nesakė.. O mokytoja per susirinkimus nieko blogo apie jį nesakydavo, tik kad lėtokas ir panašiai.

Manau, reikia vaikų klausti, ar niekas nesityčioja, ar neskriaudžia. Nė vienas iš tų vaikų, kuriuos mokytoja mušdavo, nepasiskundė tėvams, kaip ir manasis. Jie turbūt taip pat manė, kad yra kalti ir juos už tai baudžia. Gal kiti ir reagavo kitaip, nesureikšmino, nesijaudino tiek, jei mokytoja bardavosi ar trenkdavo per galvą.

Mano sūnaus kalboje atsirado frazė „aš blogas vaikas“. Tokią frazę kartodavo, kai primindavau, kad nesutvarkė žaislų ir pan. Aš jam niekad nesu pasakiusi, kad jis blogas vaikas, net nebaru, nes jis iš karto imtų verkti. Taigi, kažkas jam įkalė tą frazę.

Kartodavau, kad jis nėra blogas vaikas, tik suklydo ar pamiršo kažką, bet tai nėra labai svarbu, aš jį myliu.

Ir dabar dar kartais jis pasako tą frazę, kai pamiršta nupirkti pieno, užsibūna lauke keliomis minutėmis ilgiau, nei susitarėm. Bet jau labai retai. Paprastai skambina, klausia, kada gali grįžti ir pan. Bet jos nepamiršo.

Parašiau pareiškimą į tą mokyklą, kur man rekomendavo gerą mokytoją, dėstančią trečiokams. Tada nuvažiavau pas merę, nepasitikėjau nei direktore, nei Švietimo skyriumi. Nuvežiau prašymą apklausti vaikus, ar iš tiesų mokytoja taip elgiasi su vaikais, kad nebūtų traumuojami ir kiti vaikai.

Kolegų ir mokyklos direktorės nuomone, ta mokytoja buvo laikoma gera, reiklia, griežta. Gavau atsakymą – buvo atostogos, tad vienų vaikų apklausti negalima, bet ta mokytoja pervesta į prailgintos grupės auklėtojas. Per savaitę nuo mano prašymo pateikimo. Gal prisidėjo tai, kad merė – buvusi pedagogė. Paskui sužinojau, kad dėl panašių dalykų ta mokytoja išėjo iš kitos mokyklos.

O dabar pažįstami nebeveda vaikų į prailgintą grupę pas tą mokytoją, geriau palieka pas draugus, kol galės pasiimti po darbo, nes mokytoja su vaikais ir toliau elgiasi panašiai. Sako, nuolat šaukia ant vaikų, jei jie padaro kokią klaidą. Beje, ta mokytoja buvo atėjusi - gal atsiprašyti, nežinau, bet pamačiau ateinančią ir neatidariau durų. Neturėjau ką jai pasakyti.

Taigi taip mano vaikams nepasisekė su kai kuriomis mokytojomis. Tiesiog atsitiktinumas, kad teko susidurti su tokiomis, tikiu, kad dauguma mokytojų mėgsta savo darbą ir myli vaikus.

Naujoji mokytoja mano sūnui skyrė daug dėmesio, maloniai bendravo, stengėsi, kad jis integruotųsi į klasę, kad pamatytų, jog yra ir kitokių mokytojų. Tiesa, vaikas dažnai šlapindavosi į lovą, laikui bėgant tai sumažėjo, dabar ši problema jau išnyko. Bet turėjo praeiti laiko. Mano vaikas ilgai buvo užguitas, jautėsi sugniuždytas, nedrąsus.

Vežiojau jį pas privačią vaikų psichologę. Psichologė pasakė, kad ta mokytoja jam padarė didelę traumą, kuri greit nepraeis, kartais atsilieps. O aš, jos manymu, bendraudama su vaiku viską dariau gerai.

Tik gailiuosi, kad nepaklausiau, ar mokytoja jo neskriaudžia. Taigi, kartais paklauskit to savo vaikų. Ir dar jų klasės draugų.

Dabar nuolat klausiu savo sūnaus, ką veikė su draugais, kaip jie su juo elgiasi.

Dabar klausiu sūnaus, kodėl jis man anksčiau nesakė, kad mokytoja su juo elgėsi blogai, jis primena, kad sakė man, jog mokykla jam nepatiko. Gal tikėjosi, kad aš kažkaip suprasiu ir be paaiškinimų.

Manau, kad vaikai dažnai sulaukia patyčių mokykloje, o kartais ir namuose. Mano patarimas - jei vaikui blogai, nenori eiti į mokyklą, reikia keisti mokyklą nelaukiant.

Taip pat manau, jog reiktų, kad klasės auklėtojai įteiktų vaikams „Vaikų linijos“ telefonus ir juos įtikintų, kad jei kas blogai, kreiptųsi į mokyklą, į pedagogus. Jei tėvas prievartauja, o mama nenori girdėti, kas išklausys...

Mielai dirbčiau „Vaikų linijoje“, bet gyvenu provincijoje. Žinau tik viena – vaikai kartais turi per mažai informacijos. Kartais per mažai informacijos turi ir mamos, kaip ir aš kažkada.