M.Survila: dumster divingas – tai proga sutaupyti daug pinigų

Esame įpratę manyti, kad paskutinis žmogaus degradavimo laipsnis – ieškojimas maisto ar kitų dalykų atliekų konteineriuose. Tačiau Amerikoje ir Europoje sparčiai daugėja jaunų žmonių, kurie periodiškai šiukšlių konteineriuose ieško maisto produktų ir kitų gerų/naudingų daiktų. Plačiau apie šį reiškinį DELFI papasakoti sutiko biologas, gamtos tyrinėtojas, filmo „Stebuklų laukas“ operatorius ir režisierius Mindaugas Survila.

Žmonės, kurie užsiima dumster divingu save vadina freeganais – jie visiškai neperka maisto iš parduotuvių, nes viską, ko reikia, randa konteineriuose. Terminas „freganai“ atsirado apie 1990-uosius, tarp antiglobalistų ir gamtos apsaugos judėjimų atstovų.

Pasak M. Survilos, dumster daivingo propagavimo lygis yra skirtingas ir priklauso nuo šalies ekonominės padėties. Išsivysčiusiose šalyse iš parduotuvių išmetama daugiau maisto, kurio oficiali galiojimo data pasibaigia. Pavyzdžiui, JAV yra išmetama apie 40-50 proc. visų pagamintų maisto produktų.

Įdomu, kaip žmonės sureaguotų, jei pamatę prie konteinrių prestižinio universiteto dėstytoją ir dar su studnetais? Anot M. Survilos, dumster divingas – tai protesto forma prieš beprotišką vartojimą ir proga sutaupyti daug pinigų.

„Filmuoti „Stebuklų lauką“ pradėjome, kol sąvartynas dar veikė ir į jį buvo atvežamos šiukšlės iš Vilniaus rajono. Tačiau vienos mašinos būdavo bevertės, o kitų čia dirbantys žmonės labiau laukdavo. Bene laukiamiausios mašinos būdavo iš kalėjimų: jose būdavo daug duonos, kartais dešrų. Vietinis gyventojas Ciklopas mums paaiškino, kad dažniausiai dešras ar kitus maisto produktus kalėjimo apsauginiai konfiskuodavo iš atėjusių aplankyti giminaičių. Ypač geru žodžiu Ciklopas minėdavo kalėjimo pareigūnus, kai jų konfiskuotas gero vyno butelaitis atkeliaudavo į sąvartyną. O duoną surinkdavo į maišus ir ją su ūkininkais išmainydavo į pieną, mėsą ar kiaušinius“, - pasakojo juostos sumanytojas ir režisierius.

Po Lietuvos kino teatrus keliaujančiame filme „Stebuklų laukas“ yra prausimosi scena, kur vyras per 20 minučių pakeičia net ketverius marškinius, dvejas striukes.

„Dažnai žmonės manęs klausia, iš kur jie turi tiek drabužių? Kelis kartus man pačiam būnant sąvartyne atvyko mikroautobusai, pilni neparduotų dėvėtų rūbų. Ant etikečių buvo parašyta 20, 30 ar 50 litų. Čia viskas už dyką – gali „apsipirkinėt“ tiek, kiek tik gali panešti...“ - įspūdžiais apie sąvartyno realybę dalijosi M. Survila.

O pokalbį apie Lietuvoje garsiai neįvardijamą, tačiau sėkmingai gyvuojančią dumsterdivingo kultūrą, M. Survila baigė ironišku pasakojimu:

„Nuvykau į sąvartyną praėjus porai savaičių po Naujųjų metų. Mane kaip visada pasitiko besišypsodamas sąvartyno senbuvis ir pažiba – Ciklopas. Jo paklausiau:

- Tai kaip gyvenat?

Ciklopas ramiu ir storu balsu atsakė:

- Gerai gyvenam, va, jau antrą savaitę mėsos nevalgiau - vien tortais ir saldumynais gyvas.“