Negatyvioji optimistiškumo pusė

Optimistiškumas yra viena iš geidžiamiausių charakterio savybių daugelyje gyvenimo sričių. Madinga sau ir kitiems teigti, kad turime tikėti sėkme, galvoti tik apie gerus dalykus ir vengti minčių apie blogus. Pažvelkime į tai kitu žvilgsniu.

Optimistiškai įsivaizduodami, kad mūsų tikslai jau pasiekti, mes galime tik pabloginti situaciją. Pastaruoju metu sėkmės psichologijos atstovai dažnai teigia, kad dažnas optimistiškas pasiektų tikslų įsivaizdavimas daro didžiulę teigiamą įtaką tų tikslų pasiekimui. Naujausių mokslinių tyrimų duomenys su tuo ne visai sutinka.

Mokslininkai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad per didelis koncentravimasis į idealią ateitį sąlygoja žemesnius pasiekimus. Dar keturi eksperimentai, atlikti siekiant įvertinti šią hipotezę skirtingose veiklos formose (planavimas, atlikimas ir kt.), tai tik patvirtino. Tyrimo autorių teigimu, pernelyg intensyvios fantazijos atima iš mūsų energiją ir didina spaudimą.

Mums reikia ne tik mąstyti, kad jau esame sėkmingi, bet ir koncentruotis į kliūtis, kurias galime sutikti pakeliui į sėkmę. Daugybė naujausių tyrimų rodo, kad neapsimoka skraidyti padebesiais ir laukti, kol pasaulis mus apdovanos už optimistišką mąstymą. Kitaip sakant, mes turime išlikti realistiški.

Niujorko universitete atlikti tyrimai padeda išsiaiškinti šio reiškinio priežastis. Tiriamieji, kurie ateitį laikė sunkia ir keliančia abejones, buvo gerokai energingesni nei tie, kurie ją idealizavo. Žemesnį energijos lygį rodė ir objektyvūs fiziologiniai matavimai. Įdomu tai, kad kuo žmogui svajonė buvo svarbesnė ir kuo jis labiau stengėsi ją įsivaizduoti, tuo stipriau buvo pakirsta jo motyvacija.

Optimizmas gali žlugdyti

Du žmonės pradeda vadovautis svorio metimo programa. Vienas iš jų yra optimistas, kitas – realistas, galbūt netgi pesimistas. Kuris iš jų turi didesnių galimybių atsikratyti antsvorio? Remiantis nauju Došišos universiteto Japonijoje moksliniu tyrimu, greičiausiai pasiseks pesimistui.

Kodėl optimizmas nepadeda sulieknėti? Optimistai gali neįvertinti juos ištinkančių sunkumų, kuriuos patiria bandydami numesti svorio. Jie taip pat gali manyti, kad svorio numetė daugiau ir greičiau nei yra iš tiesų.

Optimistai kelia sau didelius tikslus, tad jei tikiesi numesti 6 kg per mėnesį, o numeti tik pusę tiek, jausiesi nusivylęs. Greičiausiai apims nepasitenkinimas, kurį malšinsi dar didesnėmis maisto porcijomis. O jeigu esi pesimistas – nuspręsi numesti 1–3 kg per mėnesį. Greičiausiai jausi lengvumą, didesnę viltį pasiekti savo tikslą.

Be to, jeigu tikiesi, kad sulieknėjęs (ar metęs rūkyti, pradėjęs sportuoti ir t.t.) pagerinsi santykius su kitais, rasi geresnį darbą ar visada jausiesi žvalus, bet tau nepavyksta sulieknėti, tuomet motyvacija toliau stengtis labai krenta. Žmonės, kurie keisdami elgesį tikisi didelės, nepamatuotos naudos, dažniausiai turi nusileisti ant žemės. Realistiškas optimizmas ir stiprus noras stengtis padės įveikti iššūkius.

Optimistiški teiginiai neveikia – tokią išvadą prieina keletas tyrėjų. Išsikėlę klausimą apie optimistiškų teiginių veiksmingumą, tyrėjai nerado paprasto ir vienareikšmio atsakymo. Tarkime, savimi pasitikintiems tiriamiesiems kartojant „Aš mėgstamas žmogus“, efektas buvo labai silpnas. Jie juk ir taip tikisi, kad yra mėgstami.

O tiems, kurių savivertė yra menka, paaiškėjo, kad optimistiški teiginiai netgi kenkia. Jie jautėsi dar blogiau – tikriausiai suprasdami kontrastą, neatitikimą tarp to, kokie jie yra, ir to, kokiais jie nori būti. Tai jiems tik priminė, kokie jie iš tiesų yra nemėgstami.

Optimistiškumas turi savo kainą

Ch.Petersonas pristato du tyrimus, įrodančius, kad būdami geresnės nuotaikos esame neatidūs detalėms. Žinoma, ši savybė nėra esminė siekiant karjeros, bet tam tikrais atvejais ji tampa tikrai svarbia. Pavyzdžiui, planuojant biudžetą. Tikriausiai yra ir daugiau savybių, kurios geriau atsiskleidžia jaučiantis liūdnai. Taigi, gal nereikėtų nuolat siekti išlikti geros nuotaikos ir optimistiškais?

S.Segerstrom iš Kentukio universiteto ištyrė teisės studentus ir sužinojo, kad optimistai atsparesni stresui tik tada, kai tas stresas nėra stiprus. Tačiau esant dideliam aplinkos spaudimui, optimistai su stresu kovojo sunkiau nei pesimistai. Tai galime paaiškinti pernelyg dideliu optimistų tikėjimu išspręsti problemas, kurios nėra taip lengvai išsprendžiamos, ir nenorėjimu sutikti, jog šįkart jiems nepasisekė.

Būdami optimistiški dėl, tarkime, kokio nors projekto, mes kartu esame pesimistiški dėl kitų projektų. Juk būdami optimistiški mes atsisakome kitų alternatyvų. Jei vis laikomės įsikibę savo plano ir tikimės, kad mums pavyks, mes nebematome kitų, galbūt geresnių pasirinkimų.

Optimistiškumas ir pesimistiškumas turėtų būti neatskiriami. Šiuo metu tai laikoma priešingybėmis. Visą laiką optimistais būti negalime, reikia išsirinkti, kokiais atvejais tokie būsime. Be to, optimistiškumas yra subjektyvus – kas vienam skamba optimistiškai, kitam gali būti pakankamai pesimistiška.

Optimistiškas mąstymas tinka ne visiems

S.Lilienfeldo teigimu, optimistiškumas gali netgi pakenkti krizes išgyvenantiems asmenims, nes optimistiškos mintys juos tik dar labiau slegia. Vis dėlto dažnesnė problema yra susijusi su gynybiniu pesimizmu. Pažįstate ką nors, kas nuolat nerimauja, kad jam kažkas nepasiseks, tarkime, egzaminai, tačiau galiausiai pasiekia puikių rezultatų? Tokie žmonės – besiginantys pesimistai. Jiems nuolat yra brukamos optimistinės mintys. Pesimizmas skatina juos stengtis ir kartu ruoštis blogiausiam atvejui. Optimizmas tik priverčia juos dar labiau bijoti.

Negalime užblokuoti nepageidaujamų minčių

„Tikriausiai susirgsiu“, „nebesuvaldysiu situacijos“, „šis darbas man nepavyks“... Net 90 proc. žmonių aplanko mintys apie žalą, iškrypimus, kontrolės praradimą ir pan.

Mes nepatenkinti, kad taip mąstome, imame bijoti tokių minčių ir baiminamės, kad jos pranašauja ateitį. Pesimistiškų minčių turime kiekvienas, nereiktų dėl to jaustis keistai ir nerimauti, kad prisišauksime nelaimę.

L.Leahy teigimu, mintys ir realybė nėra tas pats, nors šiuo metu tai yra labai populiari idėja. Dažnai yra patariama įsivaizduoti, kad esame turtingi ar sėkmingi, bei vengti galvoti apie ligas, nelaimes. Jei prievartausime save, toks spaudimas nuolat kels nerimą ir stresą.

L.Tolstojus yra aprašęs vaikystėje žaistą žaidimą – stovėti kampe ir stengtis negalvoti apie baltas meškas. Buvo sumanyta ištirti, ar tokios pastangos yra vaisingos. Žmonės, kurių buvo prašoma negalvoti apie baltas meškas, apie jas galvojo tik dar labiau. Kitaip sakant, minčių slopinimas išprovokavo nenorimų minčių suintensyvėjimą.

Kai kurie kognityvinės psichologijos atstovai, pavyzdžiui, C.Purdon ir D.Clarkas, netgi teigia, kad nepageidaujamų minčių analizė ir kontrolės strategijų naudojimas yra pagrindinis nerimo sutrikimų bruožas. Galbūt tai leidžia galvoti, kad vydami nemalonias mintis šalin tik prisišauksime psichikos sutrikimus? Manau, tai puiki hipotezė dar vienam tyrimui.

Įvairios pesimistiškos mintys dažnai suplakamos į vieną nepatraukliai skambančią charakterio savybę – pesimistiškumą. O ši savybė nėra madinga. Kai kurios tokio pobūdžio mintys yra būtinos ir motyvuoja stengtis. Juk didžiulis skirtumas tarp pasakymo „man šįkart gali nepasisekti“ ir „aš kaip visada susimausiu“. Abi šios mintys yra pesimistiškos, bet pirmoji skatina bandyti dar kartą.

Kai kurios pesimistiškos mintys yra vertingesnės nei optimistiškos. Jei nuolat, nepriklausomai nuo to, ar mums sekasi, ar ne, galvosime, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, ar galiausiai nepasijusime kvaili? Atitrūkę nuo realybės? Meluojantys patys sau? Nesvarbu, ką mes mąstome, svarbiausia, ką mes darome su tomis mintimis.

Galime net įsivaizduoti rožinį dramblį ant mūsų lovos, patarinėjantį, kaip mums elgtis. Jei jo patarimai išties fantastiški, kodėl turėtume jų atsisakyti? Nes to nėra sėkmės knygose? Nes to negirdėjote naujausiame seminare?

Laimės pojūtis labai priklauso nuo genų

Dažnai mums įrodinėjama, kad laimė priklauso nuo optimistiško mąstymo ir pastangų, kurias įdedame siekdami tikslo. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad genai yra atsakingi už tai, ar mes jaučiamės laimingi.

Visų pirma, šios idėjos yra siejamos su tam tikra teorija, kuri akcentuoja, jog turime tam tikrą nulemtą laimingumo lygį, kuris gali svyruoti dėl aplinkos ir gyvenimo stiliaus ir tokiu būdu kartais trumpam neutralizuoti biologinį faktorių – daugiausiai tai, kaip smegenys „tvarkosi“ su neuromediatoriais. Bet tik trumpam.

Buvo ištirti monozigotiniai ir dizigotiniai dvyniai, kurie auginti kartu arba atskirai. Paaiškėjo, kad laimės pojūčiui nesvarbu, ar kartu, ar atskirai augo dvyniai, svarbu tik tai, ar jie buvo monozigotiniai. Kitaip sakant, genetiškai identiški žmonės jaučiasi labai panašiai laimingi.

Vėliau buvo atlikta daugybė kitų tyrimų ir jie patvirtino, kad laimės jausmas 50 proc. yra nulemtas nuo gimimo. Kai kurie iš mūsų išlieka laimingi net po didelių traumų, o kiti, net ir kai sekasi, jaučiasi prislėgti. Taigi, optimistiškumas nėra iš tų savybių, kurias lengva išsiugdyti.

Galbūt dabar jums palengvėjo? Galime manyti, kad nereikia prievartauti savęs mantromis „man puikiai sekasi“ ar „esu labai laimingas“ bei verstis per galvą, kad būtume laimingi, jei jau genai yra už tai atsakingi. Vis dėlto palengvėti turėtų tik truputį, nes 50 proc. nėra 100 proc. ir net ne 80 procentų. Kita vertus, genų tyrimuose vis padvelkia nauji vėjai su nauja „tiesa“, todėl tyrimų rezultatus reiktų vertinti atsargiai.

Taigi tyrimai gali įrodyti ir viena, ir kita, todėl nereikia aklai tikėti jų skelbiamomis išvadomis, tiek madingojo optimizmo, tiek pesimizmo ar apskritai bet kurios charakterio savybės atvejais.

Vienas iš buvusių mano dėstytojų yra pasakęs: „Kiekvienam tyrimui galime rasti antityrimą.“ Aš tik pridursiu, kad šiuo metu norint tyrimais galima įrodyti bet ką, turbūt net ir rūkymo naudą sveikatai. Todėl mąstykime taip, kaip mums norisi ir atrodo geriausia. Visi esame pernelyg skirtingi, todėl vieno recepto nėra ir negali būti. Be to, ko vertas tampa gyvenimas, jei nuolat tempiame save link madingo šablono?