Nejau šioje nuotraukoje aš?

„Nufotografavęs juos aš praradau keletą draugų“, - skundėsi žinomas fotomenininkas Manas Rėjus.

Kalbama, jog per vieną iš koncertų Ala Pugačiova įsakė apsaugos vyrukams suvaryti į grimavimo kambarį visus, kas sukinėjosi salėje su fotokameromis, ir pareiškė: „Aš nebejauna moteris, be to, artistė. Mes išryškinsime visas juostas, ir jei viskas bus gerai - grąžinsime, nes pastaruoju metu atsirado pernelyg daug blogų nuotraukų.“

Ji nuoširdžiai įsitikinusi, kad atrodo visiškai kitaip, o blogos nuotraukos - netalentingų amatininkų darbo rezultatai.

Iš kurgi toks neprielankumas savo atvaizdui?

Netikėk savo akimis

Dauguma žmonių su savimi susipažįsta veidrodyje, visiškai užmiršdami, kad atspindžio dešinioji pusė tapo kairiąja. Negana to, sidabro amalgama padengtas stiklas mūsų veidą rodo vienu rakursu ir paprastai statišką. Prieš veidrodį mes dažniausiai pozuojame patys sau, ir kasdienio gyvenimo jausmai - pyktis, džiaugsmas, liūdesys - magiškajame stikle neatsispindi.

Visiškas savęs nepažinimas ypač išryškėja žmonėms parodžius įrašus vaizdajuostėje. Vyksta dramatiškas žmogaus susitikimas su pačiu savimi.

Žmogus ne tik negali pamatyti savęs veidrodyje tokio, koks yra, jis dar ir nenori! Labai dažnai žmonės sako: „Man patinka mano atvaizdas parduotuvių vitrinose. Ten aš atrodau puikiai!“

Iškart prisimeni garsiąsias „Rošacho dėmes“ - psichologinę asmenybės tyrimo metodiką. Dėmėmis išmargintą popieriaus lapą rodo žmogui, ir jis turi papasakoti, ką mato. Beformiai paveikslėliai atveria dideles erdves vaizduotei, kuri atskleidžia charakterio bruožus. Štai taip ir padūmavusiame stikle atsispindi neaiškus atvaizdas, ir žmogus gauna laimingą galimybę „prikurti“.

Trečioji akis?

Žmogus mato save nuotraukoje ar vaizdajuostėje ir pakraupsta: jis save įsivaizdavo visiškai kitaip. Taigi galima daryti išvadą, kad jis vis dėlto save kažkaip įsivaizdavo! Paslaptingas, keistas dalykas: mes puikiausiai žinome, kaip atrodome, dar prieš pažvelgdami į savo atvaizdą. Tai sąlygoja ir standartinį komentarą: „Aš prastai atrodau nuotraukose.“ T. y. žmogus pripažįsta, kad nuotraukoje pavaizduotas būtent jis, bet... iškreiptai. Girdi, iš tikrųjų aš kitoms, kur kas geresnis! Vienas žmogus, pamatęs save vaizdajuostėje, piktinosi: „Esu tikras, kad iš nugaros (!) anaiptol neatrodau toks niekingas žmogelis.“ Taigi jis iš anksto žinojo, kaip atrodo iš nugaros. Įdomu, kaip?

Primabalerina Maja Pliseckaja pirmą kartą išvydo savo šokio įrašą jau tapusi pripažinta žvaigžde. Ji tiesiog pašiurpo ir sušuko, jog viduje tai jautė visiškai kitaip, ir jei būtų žinojusi, jog šoka būtent taip, niekada gyvenime nebūtų susidomėjusi baletu.

Žvelgiu į save...

Kiekviename iš mūsų nuo ankstyvos vaikystės veikia supanašėjimo mechanizmas, kuris ir yra savojo Aš atsiradimo pagrindas. Įgimtas raumenų jutimas įgalina kopijuoti judesius ar būseną. Įdomu, kad nors kopijavimas yra perdėm sąlyginis, žmogui susidaro malonus ir dažniausiai apgaulingas pojūtis, kad jis yra tiksli savo idealo kopija. Nesąmoningai kažką kopijuodami manome, jog perimame geriausia, ir įsimename pojūčius, kuriuos tas „geriausia“ sukelia mūsų raumenyse, todėl esame tikri, kad išoriškai atrodome lygiai taip pat, kaip pasirinktas idealas, - bet išvydę rezultatą, nusiviliame.

Tarp mūsų nėra tokių žmonių, kurie sąmoningai stengiasi pamėgdžioti silpnus, kvailus ir negražius. Mes susidarome ne tik savo įvaizdį literatūrinių personažų, į kuriuos „įsigyvename“ raumenų atmintimi, „repetuojame“ viduje. Todėl mus taip dažnai erzina ir nuvilia žinomų literatūros personažų ekranizacija.
Susumuojant galima pasakyti: fotografai sugeba sugadinti bet kokią fizionomiją. Bet gali atverti žmogui akis į jo savitą, nepakartojamą grožį.