Nejuokinkite kalbomis, kad jaunimas NORI dirbti

Pritariu visiems rašantiems, kad jaunimas nenori dirbti. Pati esu 30 metų, dirbu nuo 11 metų, o oficialiai - nuo 15 metų. Man darbas netrukdė ir universitetą baigti, ir savo pinigais paauglystėje apsimokėdavau krūvas koncertų, ekskursijų su klasės draugais, kosmetiką, rūbus, vėliau pati mokėjau ir už studijas. Dirbti reikia norėti, o jaunimas, bent jau didžioji jo dalis, tikrai nenori darbo.

Dirbu tokį darbą, kuriame matau, kaip renkasi darbdaviai sau darbuotojus. Tai patikėkit, kvailiausios atrankos būna, kai ateina ką tik baigę studijas absolventai ir teikia darbdaviams reikalavimų: direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo, komercijos direktoriaus darbo vietų pageidauja, algos prašo nuo 2500 iki 5000 Lt. Patirties nulis, išmanymas (apart perskaitytų knygų) apie įmonės veiklą - nulinis, jie netgi nesusigaudo, ką reiškia kai kurios įmonės veikla, kalba skambiomis frazėmis, nors realiai nesupranta, ką jos reiškia.

Kartą buvo atranka į paprastesnę (bet ne prastą) profesiją, į autošaltkalvio darbo vietą, tai darbdavys jau iš nevilties uždavė klausimą: ar nors vienas iš čia esančių žinote, kiek automobilio padangose turi būti oro? - neatsakė nė vienas. Kitas atvejis: darbdavys rinkosi barmeną, atsinešė 3 skirtingas taures, paklausė, kokiems gėrimams jos naudojamos - atsakymų nulis. Va, tokiais atvejais atsiskleidžia jaunimo žinios. Na, sakykim čia tik teorija.

Jaunimas labai jau deklaruoja, kad nori vasaromis dirbti. Asmeniškai esam bandę pasiūlyti padienių darbų vaikinukams, kurie užsiregistravo Jaunimo darbo centre. Perskambinom gal apie 20-25 pateiktais tel. numeriais, atsiliepia vos 50 proc., pasiūlymu dirbti susidomėjo vos 3, kiti sakė, kad nuo 8 val. dirbti jiems per anksti, norėtų nuo 10, kad dirbti jau nebenori, kad dirbs pas mamą darže ir t.t.

Susitikome su tais 3-imis „norinčiais" dirbti. Du realiai pakalbėjus atsakė, kad turi pagalvoti ir vėliau, kai skambinome jiems, jų telefonai buvo išjungti. Vienintelis likęs atėjo padirbėti 2 dienas. Tai buvo pagalbiniai darbai, palėpės generalinis išvalymas, visokių daiktų nešimas, aplinkos tvarkymas po statybų ir t.t. Mokėjome jam įkainį kaip suaugusiam (mūsų krašte 40 Lt už dieną), nors realiai jis tiek nepajėgdavo, bet manėm, kad skatinam jaunimą... Trečią dieną jis nepasirodė, ragelio nekėlė, nesiteikė pranešti, kad dirbti nebenori, o nuvažiavę vakare išsimaudyti prie jūros, pamatėme ir jį draugų kompanijoje ir alumi rankose.

Draugai turi statybinę įmonę ir daug kartų bandė priimti vasaromis pagalbiniais dirbti jaunus vaikinukus. Priimdavo, aišku, pagal rekomendacijas, na, bet rekomendacijos tokios, kad pažįsta tėvus, o šie labai sako, kad jų sūnūs labai labai nori dirbti. Dažniausiai jau po dienos paaiškėdavo, kad labai labai nori, kad dirbtų, jaunimėlio tėvai, o jie patys visiškai nenori. Koks darbas, jei mobiliakas nekrinta iš rankų, nė vieno judesio nepadaro be pasakymo. Jeigu pasakyta, kad mūrininkams reikia prinešti plytų, tai atneša po 10-15 ir dingsta pusvalandžiui, galvodami, kad mūrininkas su tiek dirbs apie valandą.

Vienas draugas pasakojo, kad kartą atėjo iš kaimo vaikinukas ir paprašė darbo. Be jokių gražių prisistatymų, nesigyrė ką jis moka, pasakė kad nelabai ką, bet dirbs viską, ką pasakys. Jis net neklausė, kiek jam mokės (nors joks jaunuolis neina dirbti be šio klausimo), tiesiog jam labai reikėjo darbo, norėjo savų pinigėlių turėti, gyveno vargingai. Jis buvo priimtas pabandyti, bet dirba iki šiol... jau 7 metai. Pirmomis dienomis paaiškėjo, kad jis ne tik labai darbštus, nelaukia kol kas pastums kokį daiktą paimti ar ką atnešti, bet ir pats imasi iniciatyvos, jei atliko, kas buvo pavesta, žiūrėk jau valo darbo vietą, tvarko įrankius, padeda kolegoms. Visi darbuotojai toje įmonėje greit jį pamilo, mokė jį visokių darbų, ne gaila buvo niekam nei sugaišto laiko, nei perduotų naudingų patarimų. Įmonės vadovas padeda šiuo metu baiginėti mokslus ir džiaugiasi tuo, kad tuoj tuoj turės labai perspektyvų darbuotoją, kuriam mokės tikrai ne minimalią algą.

Patarčiau jaunimui nusileisti ant žemės, nes kol neturite praktikos, jūsų teorinės žinios darbe lygios nuliui. Tai, kad pirmus metus ir dirbate už minimalią algą, įskaičiuokite į pelną ir tai, kad gaunate žinias iš darbdavio, kad įgyjate praktiką, o ši praktika nesulyginama su jokiu universitetu. Tik tada, kai įrodysite, ką sugebate, ką galite pasiūlyti darbdaviui, tik tada galite tikėtis didesnės algos. Beje, iš patirties žinau, kad vieni tą įrodo ir algos didesnės sulaukia vos po 2-3 mėn., o kai kurie to nesugeba padaryti net per 10 metų... Manau, tiesiog tokiu atveju nėra noro dirbti.

Beje, ar žinote, kas labiausiai atgraso vaikus dirbti? Ogi tėvai, kurie puola už juos padaryti net smulkiausius darbus, kurie tvarko jų kambarius, spintas, kurie valgį įpila į lėkštę ir neša vaikui į lovą, kad tik jis nepraleistų mėgstamo filmuko, nes paskui bus piktas. Čia yra didžiausios tėvų ydos. Aš auginu tris vaikus, vyriausiam 14 metų, visi puikiai susitvarko savo kambarius, savo spintas, ir net sutvarko visą namą, kai esam darbe. Pasidaro ir net mums, tėvams, sekmadieniais padaro valgyti. Mes netgi kartais rengiame varžytuves, įmantresnių patiekalų. Dirbant sode, tvarkant aplinką, tikrai niekad netenka dirbti man vienai, dirbame visi 5 šeimos nariai, todėl sutvarkome labai greitai ir galime važiuoti pramogauti, lankyti gimines, draugus.

Mieli tėveliai, skatinkit dirbti savo atžalas ir tada neteks dejuoti, kad Lietuvoje nėra darbo ir vaikus reikia išlaikyti iki pensijos. Darbo tikrai yra, tik nėra norinčių dirbti. Va tokia realybė.