Nepatinka? Negirdžiu!

Įsivaizduokite, kad skaitote mokslininkų atlikto tyrimo apie didėjantį nusikalstamumą rezultatus. Rašoma, kad nusikaltėlių vis daugėja ir gatvėse kasdien vis pavojingiau. Arba tyrimas apie būtent jūsų mieste ar rajone kritiškai padidėjusį taršos lygį. Ar tikrai priimate šią informaciją - sutinkate su tyrimų rezultatais ir pakeičiate iki šiol turėtą savo nuomonę?

Būkime nuoširdūs – dažniausiai gerai girdime ir pritariame tiems tyrimams, ar toms žinioms, kurios sutampa su mūsų pačių nuomone. Pavyzdžiui, jei skaitome interviu su mums patinkančiu žmogumi, viduje tarsi linksime galva: “taip, taip, ir aš taip manau, labai teisingai kalba”. O mums nepatinkančio veikėjo minčių dėl kažkokių priežasčių rimtai nevertiname - net neįsigilindami priskiriame jas “neteisingų” skilčiai ir nukišame į giliausią atminties kampą arba apskritai, - išmetame iš galvos.

Amerikos universitetų tyrėjų duomenimis, vertindami girdimą informaciją mes remiamės ne žiniomis ar objektyvia informacija, bet emocijomis ir jau turima nuomone apie vieną ar kitą reiškinį. Tyrimas atskleidė, kad nesutinkantys su kokia nors moksline tiesa yra linkę iš karto ją atmesti, ir pritarti jos oponentų nuomonei.

Ar kada susimąstėte, koks mechanizmas slypi žmogaus viduje, kas trukdo mums atsisakyti į sąmonę šaknis įleidusių stereotipų ir pritarti naujiems? Dėl ko taip sunku atsisakyti kažko seno, įprasto – nesvarbu, ar kalba eitų apie daiktus, ar apie mąstymo būdą, vertybes, sampratas ar elgesio modelius?

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas pasakoja, kad toks “filtras” būdingas mums dėl žmogiškos baimės ką nors keisti. Juk jei kažką keisiu, privalėsiu įdėti nemažai pastangų, kol susivoksiu naujoje situacijoje ir suprasiu, kas ir kaip yra iš tiesų. Kad kažką pakeisčiau, iš pradžių privalėsiu pripažinti, kad iki šiol turėta nuomonė yra neteisinga – o kam malonu pripažinti, kad klydo?

Be to, pritarti jau turimai nuomonei nereikia daug pastangų. O naujai suformuoti prireiks naujų žinių, laiko – vadinasi, teks patirti šiokių tokių nepatogumų, kurių žmonės, kaip sutvėrimai tingūs, yra linkę vengti. Dažnas nuogąstauja, kad pakeitęs nuomonę apskritai atrodys nerimtas ar nežinantis, ko nori.

Kad dažniausiai girdime tik tai, ką norime girdėti, galite pastebėti kone visur. Įsiklausykite, kaip televizijos laidose ginčijasi oponentai – jų tikslas tikrai nėra rasti teisingesnę poziciją ar kompromisą. Dažnai jų replikos tik patvirtina tai, kad kalbėtojas negirdėjo ką vos prieš sekundę sakė jo oponentas.

Panaši situacija neretai susidaro šeimoje, kur ginčijasi vyras ir moteris. Pasak psichoterapeutų, ne kiekviena pora geba atmesti savo įsitikinimus ir pasikalbėti taip, kad iš tiesų išgirstų vienas kitą. Vadinasi, didžioji mūsų ginčų dalis nieko nekeičia – moteris girdi save ir vyro žodžius išgirsta tik tuomet, kai jis arba pataiko patvirtinti jos nuomonę, arba savo žodžiais “įrodo, kad jos nesupranta”. Vyrai taip pat nelinkę atiduoti savo pozicijų, tad girdi tik tai, kad moteris nesutinka su jo nuomone, vadinasi, - “burba” arba “kalba nesąmones”.

Dažnai ginčydamiesi su kitu žmogumi, ar klausydami, ką kitas kalba, iš tiesų ieškome sau priimtinų, pažįstamų teiginių. Jų neradę, apskritai nustojame klausytis, arba užklijuojame žmogui “kalbančiojo vėjus” etiketę.

Iš tiesų, šio reiškinio “girdžiu, tik tai, ką noriu, ir tik tuomet, jei man patinka” paslaptis – žmogiškasis ego. Šiuo atveju jis reiškia, kad bet kuriam žmogui giliai širdyje labiau rūpi į savo sieną įkaltas vinis, nei kaimyno sklype atsiradęs baseinas. Nors aišku, kad kaimynas į savo projektą įdėjo gerokai daugiau pastangų, savo įkaltą vinį viduje vertiname kaip didesnį, o svarbiausia – mums reikšmingesnį veiksmą. Juk ne aš kasiau tą baseiną, todėl nejusdamas pastangų, nevertinu ir rezultato.

Pasak L. Lazausko, kiekvienas mūsų turime nematomą ribą, skiriančią mus, mūsų ego, nuo visų kitų. Ši riba neleidžia susitapatinti su kitais, kartu neleisdama suvokti ir kito svarbaus dalyko, - kad visi žmonės, visi reiškiniai yra susiję vienas su kitu. Žmonės yra linkę paisyti tik savo pojūčių – blogų ar gerų. Dėl to, informacija apie kitus, apie tai, kad žmonijai gresia kataklizmai, kad didėja tarša, ozono skylės ir nusikalstamumas, ir kiti ausiai nemalonūs faktai yra linkę praslysti ir pasimiršti.

Ir pabaigai - “kurti ir akli” naujai, nepatogiai informacijai dažniausiai lieka tie žmonės, kuriems vartoti, ir saugiau jaustis ant sofutės prie televizoriaus yra lengviau, nei suprasti, kad išmesta šiukšlė, neišklausyta žmona ar nesuprastas vyras, įžeistas oponentas ar apkvailintas televizijos žiūrovas yra tokia pat svarbi gyvenimo dalis, kaip ir jis pats.