Nesaugu net mokykloje

Neseniai nuvilnijo žinia, kad Vilniaus Gabijos gimnazijoje vienas vaikinas dūrė kitam peiliu. Rodos, prestižinė įstaiga, tačiau vyksta tokie dalykai.

Agresyvių, neprognozuojamų mokinių buvo visais laikais, nors mokyklą baigiau prieš vienuolika metų, puikiai prisimenu ir savo klasėje tokį „kietuolį”, kuris jau pradinėje klasėje knygomis daužydavo bendraklasių galvas. Ir jam buvo nesvarbu, mergaitė ar berniukas. Kai bandydavai pasakyti mokytojai, kas vyksta, ji tik numodavo ranka.

Vyresnėse klasėse šis vaikinas mušdavo bendraklasius, kada tik panorėjęs, be jokios priežasties. Tik klausimas: nuo kada fizinės jėgos demonstravimas yra žmogaus vertybių matas?

Paprastai mokinio agresyvumas nepasireiškia staiga, dažniausiai apie jį jau žino ir klasės draugai ir mokytojai, tačiau tik įvykus nelaimei apie tai iš tikrųjų pradedama kalbėti, kreipiamasi į atitinkamas institucijas.

Kaip tėvams išleisti savo vaiką į mokyklą, kai žinai, kad jis jausis lyg karo lauke. Patyčios, smurtas mokykloje jau keroja nuo senų laikų, tačiau jo nė kiek nemąžta. Įdomu kodėl, jei vadinamės civilizuota valstybe. Juk ne kiekvienoje mokykloje rasime psichologą, ne visi ir mokytojai gilinasi į vaikų problemas, dabar jie patys bijo mokiniams ką nors pasakyti, nes ir prieš juos gali būti panaudota fizinė jėga.

Dabar mokyta, pliaukštelėjusi mokiniui už keiksmažodžius ir neklausimą, sulaukia tampymo po teismus. Mokiniams dabar laisvė, ypač tiems, kurie nieko nemoka, tik fizinę jėgą demonstruoti ir kitus skriausti.

Švietimo reforma „bando spręsti problemą” uždarydama mokyklas, tačiau prigrūstose klasėse mokiniai taps dar agresyvesni ir dar labiau tyčiosis vieni iš kitų.