Neįtikėtina vaškinių figūrų muziejaus įkūrėjos Madam Tiuso gyvenimo istorija

http://www.15min.lt/images/photos/616246/big/vaskines-princo-williamo-ir-catherine-figuros-londone-4f7d302973d81.jpg

Madam Tiuso muziejus Londone – visų šio tipo muziejų pradininkas pasaulyje. Kur tik nėra įsisteigę jo filialų – Amsterdame, Berlyne, Honkonge, Vienoje, Kopenhagoje, Vašingtone, Las Vegase, Šanchajuje, Niujorke, Sankt Peterburge, Los Andžele. Ir dar planuojamas ne vienas įsteigti. Ką ir bekalbėti: vaškinių figūrų populiarumas šiandien be galo didelis.
Kas gi dar taip tikroviškai atskleis realią dominančio personažo išorę, kaip pagal visus kūno parametrus nulipdyta vaškinė jo kopija!

Čia susipina praeitis ir dabartis, ryškiai spindinčios žvaigždės stovi greta užgesusių. Čia išvystame galingus pasaulio valdovus ir baisius piktadarius, garsius muzikantus ir įžymius sportininkus. Čia tikrovė persipina su mistika ir fantazija. Neveltui į madam Tiuso muziejus visada išsirikiavusios eilės. Beje, taip buvo visada – nuo pirmosios 1835 metų dienos, kai vaškinių figūrų muziejus Londone pirmąsyk atvėrė duris lankytojams.

Dalis lankytojų tokiuose muziejuose lankosi periodiškai. Nenuostabu: juk žmonės į istoriją įeina nuolat. Dar vakar Bilas Klintonas buvo JAV prezidentas, o šiandien jo vardas jau minimas istorinių metraščių puslapiuose. Ir Muamaras Kadafis, ir Elizabet Teilor, ir Maiklas Džeksonas – jau praeitis... Asmenybių likimai, įvairių epochų įvykiai – štai ji, gyva žmonijos istorija, visu ryškumu iškylanti prieš akis...

http://www.15min.lt/images/photos/616303/big/tussaud-50290b2a23b75.jpg

Madam Tiuso meną vysto jos pasekėjai

Muziejuje veikia dirbtuvės, gaminančios vaškines figūras. Vienai lėlei sukurti prireikia kelių mėnesių kruopštaus darbo. Ir triūsia čia ne kokie skulptoriai mėgėjai, o tikri savojo darbo virtuozai. Kiekvieną būsimą muziejaus eksponatą kuria dvidešimties profesionalų komanda. Tenka be galo be krašto matuoti visus lėlės kūno parametrus, taikyti subtiliausius atspalvius, kad šie atitiktų natūralią herojaus odos spalvą, tvirtinti ant galvos tiesiog po vieną tikrą plaukelį. Rezultatas tiesiog neįtikėtinas dirbtinių figūrų panašumas į originalus!

Šitaip, beje, visada ir buvo. Muziejaus įsteigėjos madam Tiuso nulipdytos figūros kaip du vandens lašai būdavo panašios į savo originalą.

Nepaprastai įdomus šios moters likimas. Jos sumanymas įkurti vaškinių figūrų muziejų Londone buvo pagimdytas ne noro išgarsėti ar pralobti svetimoje šalyje, o skausmo, nevilties ir tragizmo. Tik mažai kas žino, kokia baisi praeitis slegia šios liūdnos, visuomet tamsius drabužius vilkinčius moters pečius.

Vaško liejimas lydėjo ją nuo mažumės

Savo tėvo mažylė Mari Grosholc neprisiminė. Težinojo tik tiek, kad jis buvo austrų armijos kareivis. Užtat labai mylėjo savo dėdę Filipą, pasikvietusį ją su motina apsigyventi Paryžiuje. Dėdė buvo vaškinių figūrų gamybos meistras. Tais laikais dar neišrasta fotografijos, portretų užsakymas pas dailininkus kainavo nepigiai, todėl vaškinės figūros garsėjo populiarumu.

Figūrėlių liejimas buvo neprastai apmokamas, ir Filipas galėjo nuomotis galerijas prestižiniame Paryžiaus rajone. Iš jo mergaitė išmoko liejimo iš vaško meno, įgudo modeliuoti figūroms šukuosenas, siūti joms drabužius. Jai buvo patikimos vis sudėtingesnės užduotys, kol pagaliau atėjo ta diena, kai dėdė jai liepė pabandyti nulipdyti figūrai veidą. Vienas bandymas, kitas. Pagaliau pavyksta!

Neveltui Filipas pasiėmė ją su savimi, kai ėjo lipdyti paties filosofo Voltero vaškinės figūros modelio. Suspėjo šį užsakymą atlikti, beje, pačiu paskutiniu momentu: nepraėjus nei porai mėnesių, didysis mąstytojas iškeliavo Amžinybėn. Jiedu su dėde tapo vieninteliais unikalaus filosofo atvaizdo savininkais!

Netikėtas gyvenimo posūkis

Vienąsyk į dėdės saloną užsuko pats karalius Liudvikas XVI ir susižavėjo Mari darbais. Greitai ji gavo karaliaus sesers Elžbietos pakvietimą išmokyti ją lipdybos iš vaško meno. Taip mergina atsidūrė Versalyje.

Palyginus su tuo gyvenimu, kurį jinai gyveno iki tol, dabartinis buvo tikras rojus. Neteko skaičiuoti kiekvienos monetukės, lakstyti po Paryžių ieškant pigesnio vaško ar tartis su budeliu dėl plaukų nukirpimo nuo nukirsdintų aukų galvų. Užsiėmimai su Elžbieta trukdavo ne ilgiau kaip dvi valandas, o visas kitas laikas būdavo skirtas pasilinksminimams. Labiausiai Mari dievino pokylius.

Būtent per vieną puotą madmuazelė Grosholc įsimylėjo grafą Laroką. Jis ištisas valandas gėrėdavosi merginos darbais, stebėdamasis dideliu portretiniu jų panašumu: Marija įsimindavo smulkiausias išvaizdos detales. Ji svajojo nulipdyti ir Laroko skulptūrą, tačiau grafas nepasidavė įkalbinėjimams; vienąsyk jis prisipažino, kad jam atrodo, jog vaško kopijose esama kažko tokio, kas pritraukia mirtį.

Deja, puikus gyvenimas Versalyje tęsėsi neilgai. Paryžiuje kilo 1789 metų revoliucija, ir dėdė skubiai susigrąžino merginą namo. Kitaip jai grėsė būti apkaltintai rojalizmu ir giljotina. Pakeliui į Paryžių Mari gailėjosi nieko neturinti prisiminimui apie mylimąjį. Jie net nesuspėjo atsisveikinti.

Juodos teroro dienos

Paryžiuje buvo be galo neramu. Vieną dieną krito Bastilija. Mari triūsė visą naktį, kad ryte dėdės salone galėtų išstatyti vaškinį Bastilijos tvirtovės modelį su išlaisvintų kalinių figūrėlėmis. Ekspozicija turėjo milžinišką pasisekimą.

Įsiamžinti tuo baisiuoju laikotarpiu buvo įsigeidę ir gyvieji revoliucijos organizatoriai. Merginai mielai pozavo Robespjeras, neabejodamas tvirtai įeisiantis į istoriją. Tik nenutuokė jis tąsyk, koks trumpas gyvenimas jo laukia. Mari suspėjo įamžinti jo atvaizdą ateities kartoms. Nulipdė ji ir karaliaus šalininkės Šarlotos Korde nužudyto revoliucionieriaus Marato figūrą. O ranką prieš šį baisų žmogų pakėlusios jaunos moters atvaizdas skulptorei gimė iš atminties, jau sugrįžus į namus. Ir sustatė abi vaškines figūras greta – atsirado kompozicija. Taip pamažu Mari galvoje subrendo mintis kurti ne vien atskiras figūras, bet ir jų kompozicijas bei ištisas scenas. Ypač tas, kurios atspindi kertinius istorijos momentus.

1792 m. rugpjūčio 10 d. Liudvikas XVI buvo atstatydintas ir paskelbta Respublika. Karaliaus statulos buvo verčiamos nuo pjedestalų ir daužomos, bažnyčių altoriai užliejami srutomis, o jų sienos išrašinėjamos šūkiais. O vieną rytą pro langą Mari ir jos dėdė išgirdo laikraščių pardavėjus šaukiant, jog rytojaus dieną karaliui Liudvikui XVI bus nukirsta galva.

Nuo šios žinios skulptorei pakirto kojas. Kas dabar bus su karaliene, karaliaus seserimi Elžbieta ir su vaikais?

Auštant Mari pažadino Filipas, pranešdamas, jog prikalbino budelį Šarlį Sansoną atiduoti jam nukirstą karaliaus galvą. Jiedu čia, dirbtuvėse, nuims nuo jos pomirtinę kaukę ir padarys muliažą. Ši istorinė galva, nukirsdinta tokiu nepaprastu metu, kainuosianti labai brangiai, ir jos kaina, laikui bėgant, tik augsianti...

Dėdės žodžiai sunkiai pasiekė Mari sąmonę: ji nualpo...
Netrukus ant ešafoto teko užlipti ir karalienei Marijai Antuanetei. Vėliau jos vaškinė figūra taps vienu iš žymiausių madam Tiuso eksponatų.

Atminimo žiedas

Bėgo dienos, o apie savo mylimą grafą Laroką Mari nieko nežinojo. Paskutinį kartą jiedu buvo matęsi 1791 metų žiemą, kai jis porą kartų buvo užsukęs į saloną, tačiau įsimylėjėliai tik persimetė žvilgsniais. Nutaikęs momentą, tąsyk grafas jai sušnibždėjo, kad tik neišsiduotų dirbusi Versalyje ir esanti su juo pažįstama. Ji ir pati puikiai suprato, kad už ryšį su rojalistais (o tokiu buvo grafas Larokas) jai grėstų mirtis. Giljotina Paryžiaus aikštėje juk darbavosi nenuilsdama... Grafas tuo tarpu visur lydėdavo karalių. Kur jis dabar? Gal po karaliaus giljotinavimo emigravo į užsienį?

Tik po ilgo laiko, vieną niūrią lapkričio dieną Mari išvydo savo namų kieme nuo galvos iki kojų į apsiaustą susisukusį nepažįstamąjį. Priėjusi arčiau, atpažino Laroką „Mes turime ne ilgiau kaip penkias minutes“, – sušnabždėjo grafas ir įkišo į jos ranką kažkokią dėžutę. – „Būk stipri,- pasakė Larokas, – neužmiršk karaliaus, būk laiminga“. Po to, pasakęs, jog privalo išeiti, pradingo. Kokia laimė, kad jis gyvas! Mari atgniaužė delną ir pažvelgė į dėžutę. Joje gulėjo žiedas.

Vieną vakarą pas dėdę Filipą užsuko Paryžiaus budelis Šarlis Sansonas, pasakęs, jog į Konsjeržerės kalėjimą pateko eilinė rojalistų grupė, tarp kurių esantis ir grafas Larokas, ir Orleano hercogas. Visų laukė giljotina. Dėdė prašė, kad jam atiduotų Orleano hercogo galvą, Sansonas prižadėjo.

Vos užsidarė durys, Mari puolė vytis budelį. Pasivijusi, ėmė maldauti jo atnešti jai po giljotinos drauge su Orleano hercogo galva ir Laroko galvą. „Aš gerai užmokėsiu, mesje“, – sušnibždėjo Mari ir įkišo budeliui į delną dėžutę su žiedu.

Simbolinė dovana mylimajam – jo pomirtinis atvaizdas

Visą naktį ji meldėsi, o sekantį rytą atsidūrė aikštėje, kur buvo vykdomos mirties bausmės. Laroko veide nebuvo matyti nei menkiausio jaudulio – tai ją labiausiai sukrėtė. Tik, užlipęs ant ešafoto, jis apsidairė, aiškiai bandydamas kažką surasti akimis. O po to pakėlė ranką ir pakartojo charakteringą gestą, kuriuo Mari paprastai paglostydavo savo vaškinius gaminius. Dieve, jinai suprato! Iš visų jėgų pradėjo brautis pro minią. Deja, džiaugsmingas šūksnis, pasigirdęs žiūrovų minioje, leido Mari suprasti, jog viskas baigta.

Dabar jos laukė dar vienas, paskutinis susitikimas su Laroku. Niekada anksčiau dar nepatirtas įkvėpimas prasiveržė pro nežmogiško skausmo gelmę, ir Laroko galva, nulipdyta pagal budelio pristatytą originalą, išėjo kaip gyva. O mylimojo kūną jos rankos nulipdė iš atminties. Ir štai jisai jau gulėjo priešais ją toks, kokį jinai jį pažinojo.

Mergina dirbo visą naktį. Ryte dėdė Filipas aptiko ją tyliai sėdinčią šalia vaškinio grafo kūno, kaip sėdima prie karsto. Dėdę sukrėtė ir merginos meistriškumas, ir jos akyse sustingęs begalinis skausmas.

Po mylimojo mirties Mari neatpažįstamai pasikeitė: veidas prarado jaunatvišką švelnumą, dabar jame buvo galima įžvelgti tiktai jėgą ir neeilinę valią. Ši tragiška diena tarsi perlydė jos sielą. Mari kreipėsi į Sansoną, prašydama leisti prieiti jai prie giljotinos, prie krepšių su nukirsdintomis aristokratų galvomis. Ji jautė nenugalimą poreikį suspėti įamžinti tuos, kuriuos gyvenime mylėjo ir gerbė.

Tolesni gyvenimo išbandymai

1794 metų žiemą Mari ištiko dar vienas smūgis: mirė dėdė, palikęs ją vieną tvarkytis su tokiu nelengvu verslu. Be lipdybos juk reikėjo spręsti daugybę organizacinių klausimų: turėti reikalų su vaško, audinių, tikrų plaukų tiekėjais, pildyti finansines ataskaitas, derėtis su galerijų ir parodų salių šeimininkais, mąstyti apie ekspozicijų apšvietimą... Be viso šito verslo vystyti būtų neįmanoma.

O ji viena. Galbūt dėl to po metų mergina paskubomis ištekėjo už inžinieriaus Fransua Tiuso. Jokios romantiškos meilės būsimam vyrui Mari nejautė, tiesiog tai buvo vienintelis žmogus, kuris atkakliai siūlė jai ranką ir širdį ir, svarbiausia, žadėjo padėti tvarkyti verslo reikalus. Tuo metu jos vaškinių figūrų salonas Paryžiuje darėsi vis populiaresnis. Tiesa, į uždarą ekspozicijos dalį buvo įleidžiami tik rinktiniai lankytojai ir už specialų užmokestį. Ten, rūsyje, ant lentynų stovėjo eilėmis surikiuotos teroro metais žuvusių žmonių vaškinės galvos.

Po metų sutuoktiniams gimė pirmagimė dukrelė, nelaimei, mirusi po devynių mėnesių. Vėliau pasaulį išvydo du sūnūs. Deja, išsvajotos pagalbos iš vyro ji taip ir nebesulaukė. Mėgėjas išgerti ir palošti, tinginys ir plevėsa sutuoktinis taip ir tykojo išsprukti iš namų ir praūžti jos taip sunkiai uždirbtus pinigus. Vis dažniau Mari susimąstydavo apie skyrybas. Deja, ji suprato, jog skiriantis tektų per pusę dalinti viską, ką sukūrė pati ir jos dėdė. Viską blaiviai apsvarsčiusi, moteris nusprendė žengti ryžtingą žingsnį.

Vieną gražią dieną, kai Fransua buvo išvykęs, Mari sutvarkė dokumentus, pasiėmė mažamečius sūnus, o svarbiausia – eksponatus, ir išvyko į Angliją visam laikui... Apstulbusio Fransua ant pietų stalo laukė trumpas laiškelis: „Išvykau į Londoną su reikalais. Nelauk. Sugrįšiu negreitai“. Daugiau jie nesimatė.

Pelningai pardavinėjama praeitis

Svetimoje šalyje ji pasinaudojo jau sukaupta savo patirtimi – įamžino jos istoriją. Madam Tiuso puikiai suprato, kad iš praeities galima neblogai užsidirbti. O Anglijos istorijoje taip pat nemaža dramatiškų epizodų.

Vaškinė kolekcija pasipildė Ričardo Liūtaširdžio, Henriko VIII ir jo žmonų, karalienės Marijos Stiuart, admirolo Nelsono, Kromvelio ir daugelio kitų asmenybių atvaizdais. Kievieną sezoną atsirasdavo naujos rašytojų, muzikantų ir kitų įžymybių lėlės. Skotas, Baironas, Šekspyras... Vaškinės figūros būdavo įkurdinamos aplinkoje, kuri atitiko to laikmečio gyvenamąją epochą. Anglai, dideli istorijos mylėtojai, traukte traukdavo pasižiūrėti ekspozicijų. Paaugę sūnūs Žozefas ir Fransua labai padėdavo motinai.

Su vaškinėmis figūromis madam Tiuso apkeliavo visą Didžiąją Britaniją, Škotiją, Airiją. Vienąkart atsitiko nelaimė: grįžtant iš Airijos, garlaivis, gabenęs jos vaškinę kolekciją, paskendo. Vėl teko pradėti kurti iš naujo, laimei, išliko muliažai, kurių ji niekuomet neišmesdavo. Na, o naujiems personažams temas gimdydavo nauji pasaulio įvykiai, kuriais ji nepaliaudavo sekti.

Nedorovingoji Tiuso

Paprastai šeimininkė pasitikdavo lankytojus ir lydėdavo po sales. Tačiau vargu ar kas nors būtų ryžęsis pavadinti ja miela dama. Jos akyse žėrėjo kažkas piktybiška. Žmonių Mari Tiuso išties nemylėjo. Ji neturėjo jėgų užmiršti prie giljotinos susirinkdavusios baisios minios, kuri džiaugsmingai sveikino žūtį žmonių, kuriuos Mari taip mylėjo. Kažkuria prasme jos viso gyvenimo tikslu tapo sukurti muziejų, ir šitaip slapta atkeršyti miniai.

Ir atėjo diena, kai Madam Tiuso įgyvendino savo seną velnišką svajonę: Sansonas perdavė jai tikslų brėžinį giljotinos, ir ji įrengė vienoje iš salių „veikiantį“ mirties mašinos modelį. Britų spauda pakėlė didžiulį triukšmą, Madam Tiuso buvo apkaltinta baisiu nedoringumu. Po keleto metų ji vėl buvo apkaltinta moralės laužymu, mat atidarė muziejuje vadinamąją Siaubo salę. Čia buvo surinktos baisiausių nusikaltėlių figūros ir jų nusikaltimo įrankiai. Įstatymo pažeidėjus Mari lipdydavo iš natūros: pagal susitarimą su kalėjimo vadovybe nuteistieji prieš mirties vykdymą jai pozuodavo.

Naujo išmislo dėka įstaigos pelnas padidėjo trigubai. Savo meną pardavinėti „mirtį ir reginius“, kaip išsireiškė pati Mari, jinai perdavė sūnums, o šie – savo vaikams ir anūkams.