Niekam nepadėsi - niekam neužkliūsi

Negaliu ramiai praeiti pro benamius gyvūnus. Išmesti tokie vargšai į šį pasaulį, regis, niekam nereikalingi, niekam nerūpi. Maža to, vos praslinkę pro kokį gėlių darželį, tuojau sulaukia bambančios ir gyvenimu nepatenkintos sodininkės piktų žodžių ar paskui lekiančio akmens.

Stengiuosi kompensuoti šią neteisybę retkarčiais atnešdama kokį skanėstą netoli mano namų valkataujantiems katinams. Tik, pasirodo, tai draudžia įstatymai!

Tokią frazę drėbtelėjo viena kaimynė, pamačiusi mane eilinį rytą nešančią pusryčius išalkusiems katinams. Moteris piktinosi, kad katinus šeriu jai po nosim, prie pat jos namų. Tada man beliko paklausti, ar jos namai prie šiukšlių konteinerių, nes būtent ten ir įsikūrę benamiai katinai, atokiai nuo gyvenamųjų namų. Neturėdama ką atsakyti, galiausiai įsiutusi kaimynė drėbtelėjo, kad šerti katinus draudžia įstatymas.

Blogiausia tai, kad ja tikiu. Juk mūsų valstybėje šiai gyvybės rūšiai neskiriama absoliučiai jokio dėmesio. O atsiradus geranoriškų žmonių, jų noras padėti slopinamas neaišku dėl ko piktų kaimynų ir įstatymų. Nesuprantu tik vieno, iš kur tas begalinis pyktis ant absoliučiai bejėgių, valkataujančių bei alkstančių gyvūnų ir kur dingo paprasčiausias humaniškumas padėti silpnesniam arba bent jau netrukdyti tam, kuris nori padėti.

Suprantu ir tai, kad valkataujantys šunys ir katės - tai ne tie veisliniai, kuriuos šeimininkai visaip glosto ir gražina. Tie, gatviniai, ir atrodo prastai, ir nemaloniai kvepia. Bet tai tokios pat gyvos būtybės, vertos atjautos, pagalbos. Vertos gyventi.