Nikolaj Volkov - dvasinės ramybės ieškau fotografijoje

Klaidžiodami po begalinius fotografijos klodus, įvairiose galerijose ir puslapiuose ieškojome įdomaus autoriaus, kurio nuotraukose būtų ne tik apnuoginti žmonės, bet ir pačios nuotraukos būtų įdomios, spindėtų savitu braižu. Peržiūrėjus tūkstantį nuotraukų susidarė įspūdis, kad daugiausia nuotraukų - tai įvairūs modelio pasimaivymai ir vienokio ar kitokio pobūdžio erotiniai flirtai. Studijoje, namuose, gatvėje, po medžiu ar ant medžio ilgesingai kabojo dailios merginos, bandydamos kaip kokie laukiniai gyvūnai pritapti prie aplinkos. Kai kur tiesiog pasimaivymas prieš kamerą su šlapiais marškinėliais, permatomais ir pan. Bet netikėtai suradome vieną autorių, kuris gerokai skyrėsi nuo daugelio kitų „glamūrinių" autorių. Mums jo darbai pasirodė įdomūs, konceptualūs. Taigi pristatome Nikolajų iš Estijos.

Ar seniai fotografuojate aktą?

Aktą fotografuoju nuo to momento, kai nusprendžiau rimtai užsiimti fotografija. 2003 metais įsigijau pirmą skaitmeninę kamerą, tada ir supratau, kad reikia apsispręsti, kokio žanro fotografijas kursiu. Visada jaučiau dvasinių poreikių patenkinimo būtinybę. Konceptualios fotografijos su personažais tema pasirodė pati artimiausia mano sielai, tuo labiau kad gyvenime visuomet kyla daugybė klausimų, kurie verčia nerimauti ir reikalauja įprasminimo. Kad ir kaip keista, man būtent fotografija yra ta priemonė, kurios padedamas ieškau dvasinės ramybės.

Jūsų darbai iš anksto tiksliai suplanuojami ar gimsta spontaniškai?

Idėjos, minties gimimo procesą aprašyti sunku, tačiau po jos atsiradimo dar vyksta ilgas ir skausmingas apmąstymo, įprasminimo procesas. Paprastai idėjos sugula kažkur giliai sieloje ir ten bręsta, kartkartėmis primindamos apie save. Laikas nuo idėjos gimimo iki jos kūrybinės realizacijos gali būti labai įvairus - nuo vienos dienos iki kelerių metų. Ir priežastys, dėl kurių atidedama fotosesija, gali būti labai įvairios - inventoriaus nebuvimas, netinkamas oras, bloga modelio nuotaika - visokios. Pavyzdžiui, nuo „Sūpynių" idėjos atsiradimo iki fotografavimo praėjo apie dvejus metus (sūpynės buvo gaminamos pagal specialų užsakymą pagal mano brėžinius, jų konstrukcija leidžia fiksuoti nuolydžio kampą). Savaime aišku, kad fotosesijos metu tenka derintis prie atsiradusių aplinkybių, bet apskritai aš laikausi pirminio sumanymo. Nemėgstu modelių saviveiklos ir jų improvizacijų.

Jūsų nuotraukose kūnas ne visuomet yra gražus, kas Jums svarbu pasirenkant modelį?

Svarbūs ne tiek modelio išoriniai duomenys, kiek jų vidinis to ar kito įvaizdžio atitikimas. Labai svarbu iš karto rasti bendrą kalbą su modeliu ir pajusti tarpusavio pasitikėjimą, jei taip neatsitinka, paprastai ir fotosesija nepavyksta. Modelio išoriniai duomenys lemia fotografijos siužetą. Pamačius modelį ir pabendravus su juo, siužetas atsiranda pats savaime.

Ką galvojate apie „glamūrinio" stiliaus akto fotografijas?

Man malonu žiūrėti į kokybiškas ne tik „glamūrinio" stiliaus fotografijas, bet pats aš taip nedirbu - man neįdomu, toks procesas tiesiog manęs neįkvepia.

Ar sunku dirbti su modeliu gamtoje, kaip į tai reaguoja atsitiktiniai žiūrovai?

Labiausiai mėgstu dirbti be žiūrovų. Jei praeiviai netyčia tampa žiūrovais, dažniausiai jie sutrinka, nusisuka ir nesikiša į procesą, tačiau keletą kartų yra buvę, kad praeiviai prašė leidimo prisidėti prie fotosesijos, aišku, kaip fotografai... Įdomu, kad dauguma modelių labai ramiai reaguoja į tokius momentus.

Kaip surandate veiksmo vietą?

Daugelis mano interesų, o ir darbas susijęs su važinėjimu į įvairias vietas. Daug laiko praleidžiu kelionėse ir žygiuose, be to, stengiuosi vengti turistinių maršrutų, dažnai taip atrandu įdomių vietų, kuriose atsidūrus iš sąmonės gelmių iškyla įvairios mintys ir jausmai apie nerealizuotas idėjas. Arba kartais atvirkščiai - naujos idėjos asocijuojasi su kokiomis nors konkrečiomis vietomis. Pajutęs tai, stengiesi nepaleisti ir naudotis proga.