Nuo pakylos nukritęs lietuvis vegetuoja be sąmonės jau septyniolika metų

Liepos 5-ąją vienvietėje ligoninės palatoje buvo ankšta – artimieji ir draugai susirinko paminėti Gintario Časo 52-ojo gimtadienio. Gėlės, tortas, linkėjimai – viskas buvo kaip įprasta. Išskyrus viena – šventės kaltininkas su svečiais nebendravo. Gulėjo lovoje, bet nebendravo. Jau beveik septyniolika metų, kai vyras be sąmonės. Jis atmerkia ir užmerkia akis, bet tai – bene vienintelis veiksmas, kurį atlieka pats.

Vilnietis G. Časas jau tapo savotišku rekordininku – nėra Lietuvoje žmogaus, kurio sąmonė būtų taip ilgai miegojusi. Pasaulyje tokie atvejai taip pat retenybė.

Tačiau šie laimėjimai nė kiek nepalengvina jo artimųjų gyvenimo.

Vilniaus universitetinėje slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėje šalia Gintario dieną naktį budi kas nors, kas jį pamaitina, nuprausia, suleidžia vaistų, sušukuoja, paverčia ant kito šono. Šia pareiga dalijasi tėvai, Gintario žmona, dėdės, tetos. Porą naktų per savaitę budi samdomos slaugytojos.

„Patys nebepajėgiame”, – tarsi atsiprašydama pripažino Gintario motina Stanislava Časienė (75 m.). Dar prieš dešimt metų buvusi vikri ir stipri moteris dabar šalia sūnaus būna tiktai dieną, nebebudi naktimis – nebeturi sveikatos.

Per tuos ilgus metus, kol sūnus guli ant lovos, moteris patyrė tris insultus. O Gintaris – be jokių pokyčių. Nei gerų, nei blogų.

Rūpesčių su Gintariu tėvai turi ne mažiau kaip su kūdikiu.

„Ir netgi daugiau. Su mažu vaiku viskas aišku: jeigu jam skauda, jis verkia. O mūsų žmogus nieko negali pasakyti. Ir niekada negali žinoti, kas bus rytoj”, – kalbėjo Gintario tėvas Algimantas.

Rudenį bus 17-osios metinės, kai Gintaris nutilo. Tiek pat laiko tėvų neapleidžia viltis, kad sūnus nutilo ne amžiams.

Visos šeimos gyvenimą pakeitė nelaimė, nutikusi vieną 1995-ųjų spalio dieną. G. Časas, tuomet būdamas 35 metų, nukrito nuo aukštos pakylos ir susižeidė galvą. Tačiau medikai neskubėjo operuoti. Maža to – nebuvo laiku padaryti tyrimai kompiuteriniu tomografu ir todėl nepastebėti smegenų pažeidimai.

Kai tai paaiškėjo, skubiai buvo atlikta operacija. Ji išgelbėjo vilniečio gyvybę, bet po jos jis nebeprabudo. Širdis plaka, plaučiai, kepenys, inkstai ir kiti organai dirba, tiktai sąmonė miega. Tai vadinamoji vegetacinė būklė.

Sveikas vyras, aktyvaus laisvalaikio mėgėjas, plaukiojęs burlentėmis ir vingiavęs kalnų trasomis, tapo priklausomas nuo kitų.

Garsiausias to meto Lietuvos neurochirurgas Leonas Klumbys artimiesiems tuomet pasakė: „Medikai padarė viską. Lieka tikėtis stebuklo.”

„Gintariui buvo pašalinti priekinės galvos dalies smegenų branduoliai. Jo smegenys veikia tik 10 procentų pajėgumu.

Vėliau medikai mums išaiškino, jog šių branduolių veiklą gali perimti gretutiniai branduoliai. Tačiau niekas nežino, ar tai įvyks. Ir to neįmanoma nei paveikti, nei paspartinti, – paaiškino A. Časas ir pridūrė: – Viskas Dievo valioje.”

Tad tėvai nenuleidžia rankų ir nepraranda vilties sulaukti stebuklo, nors per ilgus slaugos metus Gintaris neištarė nė vieno žodžio.

„Bandėme visaip prakalbinti – kad tik kokį ženklą duotų – galbūt akimis pamirksėtų, ranką paspaustų. Kartais, atrodo, ima reaguoti, tarsi bendrauja. Bet taip tik atrodo... Tai tik mūsų noras”, – atsiduso A.Časas.

Nuo gulėjimo sunyko ne tik vyro raumenys, trapūs tapo ir kaulai. Kartą verčiant Gintarį lūžo koja. Sugipsuotas kaulas suaugo, bet koja nebesilanksto.

O jeigu Gintariui skauda? Ar tėvai tai supranta?

„Ne, nieko. Tik tuomet, kai ima akimis vartyti, galvą sukioti, žinome, jog kažkas jam negerai”, – aiškino ligonio tėvas.

Per 17 metų Gintarį buvo ištikusios kelios didelės krizės. Šeima ne kartą ruošėsi laidotuvėms.

„Jo būklė kiekvieną dieną kritinė. O mes gyvename nuolatinėje įtampoje – ko laukti rytoj? Ko laukti šiandien?

Sūnaus gyvybė – tiktai mūsų ir medikų rankose.

Mums labai pasisekė, kad šalia turime puikius gydytojus – prireikus iškart sulaukiame pagalbos”, – tikino A.Časas.

Medikai pripažįsta, jog intensyvi kasdienė slauga turbūt daug svarbesnė, ir ją savo rankose tvirtai laiko S.Časienė.

Po insultų sunkiai kalbanti, dūstanti, nebeturinti jėgų moteris pati kontroliuoja sūnaus priežiūrą. Būdama namuose ji nuolat skambina į ligoninę ir domisi, ar suleisti vaistai, ar Gintaris paverstas ant šono.

Nuo pirmų slaugymo dienų kiekvienas veiksmas aprašomas specialiame žurnale: kada ir kuo ligonis pamaitintas, kada paverstas ant kairiojo šono, kada – ant dešiniojo, kada ir kokie vaistai suleisti, kada zondai pakeisti.

Prirašyta stirta žurnalų galėtų tapti puikiausiu slaugos vadovėliu.

Palatoje kabančiame grafike pažymėta, kurią valandą pacientą paversti ant kairiojo, kada – ant dešiniojo šono ar nugaros. Nurodytu laiku tiksliai tarsi laikrodis į palatą įžengė dvi slaugytojos.

„Viens, du, trys – opa!” – dvi moterys ir Gintario tėvas švelniai, tačiau mikliai pavertė ligonį ant dešiniojo šono. „Dabar galėsi pažiūrėti pro langą”, – Gintariui akį mirktelėjo slaugytoja.

„Visi šioje ligoninėje mums labai geranoriški – pradedant direktoriumi ir baigiant slaugytojomis. Vieni patys su tokiu ligoniu nesusitvarkytume”, – pripažino A. Časas.

– Jeigu Gintaris šiandien pabustų, neturėtų jaustis svetimas šiame pasaulyje – jis nuolat apsuptas savų žmonių.

– Nežinome, ar jis girdi, bet mes jam pasakojame apie viską – kaip auga vaikai, kaip gyvena giminės ar draugai, kas naujo pasaulyje. Bendraujame, – pasakojo A. Časas.

Gintario sūnus ir duktė užaugo lankydami tėvą. Vaikai žino, jog turi tėvą. Tėvas serga, bet jis yra. Kai ištiko nelaimė, jiems buvo tiktai septyneri aštuoneri.

Žmona taip pat jį lanko – turi savo budėjimo dieną. Visi kartu sukūrėme šeimyninį klimatą.

Bet vieni patys mes nepakeltume šios naštos, jei giminaičiai mums nepadėtų.

Patys ruošiame maistą, verdame ir triname sriubas, spaudžiame sultis ir leidžiame per zondą tiesiai į skrandį.

Perkame daržoves, vaisius, kad vitaminų nepritrūktų – bananus, avokadus, braškes. Perkame vaistus, pavyzdžiui, skatinančius smegenų veiklą, lašus akims, nes Gintarį dažnai kamuoja akių uždegimas.

– Kad per septyniolika metų apsaugojote sūnų nuo pragulų, nustebintumėte ir profesionalius slaugytojus.

– Dabar mes galime drąsiai pasakyti, jog pragulų atsiranda tik dėl blogos priežiūros. Kai Gintaris pateko į mūsų rankas, ant jo kūno buvo net delno didumo pragulų.

Jos atsirado, kai jis gulėjo reanimacijoje po operacijos tuometėje Šv.Jokūbo ligoninėje, nes nebuvo vartomas.

Nuo tada, kai ėmėme slaugyti patys, pragulos gijo.

Tiktai dvi liko iki šių dienų – jas reikia perrišti vos ne kasdien.

Žinome, jeigu Gintaris ilgiau pagulėtų ant nugaros, išsivystytų plaučių uždegimas. Todėl ir sudarytas griežtas vartymo grafikas.

Jeigu kas nors norėtų peržiūrėti ir įvertinti mūsų prirašytus žurnalus, turbūt galėtų parašyti mokslinį darbą apie sunkaus ligonio slaugą. Juose sukaupta visa informacija, ją reikia tiktai apibendrinti.

Viskas mūsų pačių išbandyta, patikrinta per daugybę metų. Kartais ir slaugytojos ar gydytojai klausia mūsų patarimo.

Svarbiausia – priežiūra, priežiūra, priežiūra. Bet kokia smulkmena svarbi, nes iš jos išsivysto didelė bėda, ir tuomet prireikia dešimt kartų daugiau energijos.

– Todėl tokie reiklūs buvote samdomiems slaugytojams?

– Šioje palatoje dirbo daugybė samdomų slaugytojų, kol galiausiai liko dvi, patikrintos ir patikimos.

Šalia Gintario galima miegoti tiktai kiškio miegu – ne tik numatytu laiku apversti ir suleisti vaistų, pamaitinti, bet ir girdėti viską, kas jam nutinka.

Kartais vamzdelyje, per kurį jis kvėpuoja, susikaupia skrepliai, ir Gintaris pradeda springti, todėl reikia skubiai su siurbliuku juos išsiurbti. Jeigu tą akimirką šalia nebūtų kito žmogaus, jis galėtų uždusti.

Kartais Gintaris ima blaškytis – smarkiai judinti galvą. Nors ir apkaišytas pagalvėmis, reikia žiūrėti, kad netrinktelėtų į lovos rėmą.

– Nepavargote? Septyniolika metų jūsų gyvenimas bėga palatoje šalia sūnaus.

– Labai sunku. Mūsų senatvė yra sujaukta. Nieko daugiau nematome, tiktai namus ir palatą. Kito rūpesčio neturime.

Taip jau išėjo, jog mūsų gyvenimas bėga tiktai dviejose vietose. Bet žmonėms visaip pasitaiko. Vienus užklumpa vienokia nelaimė, kitus – kitokia. Mums teko ši nelaimė. Ką padarysi...

– Kad tik jums nepritrūktų sveikatos.

– Vis tiek visi mirsime. Tiktai nežinia, kas pirmiau, – jis ar mes. Bet tas laikas ateis visiems.

– Kas jus palaiko, įkvepia tikėti tuo, kad padėtis pasikeis?

– Pasaulyje būta įvairių istorijų, pavyzdžiui, vienas žmogus atsikėlė iš komos, trukusios daugiau nei 20 metų.

Ar mes dar tuo tikime? Norime tikėti. Kita vertus, ar turime pasirinkimą?

Lietuvoje – išskirtinis atvejis

Jokūbas Fišas

Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės skyriaus vedėjas, neurologas

„Lėtinė vegetacinė būklė – tai būklė, kai veikia visos gyvybinės žmogaus funkcijos, tačiau nėra kontakto su išoriniu pasauliu. Tokį žmogų reikia slaugyti, prausti, maitinti.

Dažniausiai tokie ligoniai gyvena nuo 6 mėnesių iki dvejų metų, nes dėl ilgo gulėjimo jiems dažnai vystosi plaučių uždegimas, šlapimo takų infekcijos.

Tokių žmonių priežiūra reikalauja ne tik nemažai lėšų, bet ir moralinės, psichologinės ištvermės. Prie tokio ligonio būna pririšta visa grupė žmonių.

Puikiai slaugomas G.Časas gyvena jau 16 metų – pasaulyje tokių ligonių nėra daug, o Lietuvoje tai – išskirtinis atvejis.”

Miegojo beveik keturis dešimtmečius

Guinnesso rekordų knygoje užfiksuotas ilgiausiai trukusios komos rekordas priklauso Čikagoje gimusiai Elaine Esposito.

1941 metų rugpjūtį šešerių metų mergaitei buvo atlikta apendikso pašalinimo operacija. Po anestezijos ji nebeatsibudo.

Miegančiąja gražuole vadinama E.Esposito ištikta komos praleido 37 metus ir 111 dienų. Ji mirė 1978-aisiais, taip nė karto ir neprabudusi.

Gyvybę nutraukė po penkiolikos metų

41 metų Terri Schiavo – amerikietė, kurios likimas buvo suskaldęs visas JAV.

Nuo 1990-ųjų Terri 15 metų praleido be sąmonės. Sustojus širdžiai, jos smegenys buvo sunkiai pažeistos. Moteriai buvo diagnozuota vadinamoji vegetacinė būklė, o gyvybė buvo palaikoma dirbtinai maitinant.

T.Schiavo vyras ir teisėtas globėjas Michaelas Schiavo bylinėjosi su Terri tėvais dėl to, kad dirbtinis maitinimas būtų nutrauktas.

Šis teisminis ginčas išprovokavo itin politizuotus debatus dėl teisės numirti.

2005 metais teismas leido pašalinti maitinimo vamzdelį. 15 metų be sąmonės praleidusi moteris, negaudama vandens ir maisto, ištvėrė 13 dienų.