Nuomonė. P. Gražulis priverčia prisiminti akmens amžiaus bendravimo įpročius

Kartą mano pažįstamas Amsterdame, po kažkelinto bokalo alaus tarė – „Aš einu pas tas moteris“. Jis nemokėjo nė žodžio angliškai, olandiškai ir jokia kita kalba, tik Vilniaus apylinkių lenkišku dialektu, na, dar rusiškai – bet atsistojo ir išėjo.

- Kaip tu susišnekėjai? – klausėme jo ryte.
- Tai buvo kūno kalba... - mįslingai atsakė pažįstamas, ir nužvelgė visus raudonomis akimis.

Panašus, tik turbūt dėl kitų priežasčių tuščias žvilgsnis nušvietė Lietuvos padangę, kai savo tiesas skleidė Petras Gražulis, garsėjantis subtilia retorika. Klausant jo tiradų ir matant beviltiškus oponentų bandymus diskutuoti su Gražuliu, pradžioje apėmė neviltis. Taip būna kartais, kai bandai kažką pasakyti, o pašnekovas visiškai niekaip nereaguoja ir nesupranti, ar praradai kalbos dovaną, ar iš tavo burnos sklindantį garsą suvalgė koks nors ateivis, etc.

Kaip kalbėti su tokiais, kaip Petras Gražulis?

Ir tuomet prisiminiau tą pažįstamą iš Amsterdamo. Ir supratau – tai gali būti tik kūno šneka. Gali nemokėti kalbos, gali nesuvokti kas sakoma, bet kūnas – nemeluos. Kūno ženklai suprantami visiems. Net ir Petro Gražulio kūnas turbūt reaguoja į aplinką, į dirgiklius ir turi daugybę refleksų.

Štai legendinį rusų (atsiprašau) mokslininką I. Pavlovą įamžino jo atrasti refleksai, kurių egzistavimą jis įrodė bandymais su šunimis.
Vystant idėją – apskritai reikėtų praleisti pro ausis garsus, sklindančius iš unikalaus Petro Gražulio kūno – akivaizdu, kad šio kūno kalba, motorika, refleksai, fiziologija – tai tikrieji faktoriai, kurių pagalba žymusis oratorius bendrauja su aplinka.

Iš esmės – tai žingsnis į priekį žmonijos bendravimo evoliucijoje – kai sugrąžinami pirmykščiai, prigimtiniai kūno ženklai – dažnai, kaip matome Petro Gražulio atveju, pasakantys gerokai daugiau nei kaprizingas liežuvis ar komplikuota smegenų dalis, valdanti garso išleidimo funkciją.

Akivaizdu, kad Petras Gražulis ne vienintelis kūniškosios kalbos apologetas mūsų padangėje. Daugybė oratorių, žvelgiančių tuščiomis akimis, kalbančių sugniaužtais kumščiais ir atsišaudančių frazėmis „Sąmokslas“, „Priešai“, „Susidorojimas“, „Teisybė“ ir dar kokiom 3 – 4 panašiom – užvaldė beveik visas pagrindines tribūnas Lietuvoje ir šioji „kūno kalbos“ maniera tampa vyraujančia Lietuvos oratorių bendrijoje.

Visiškai sutinku, kad nauja – tai seniai užmiršta sena. Ir tik norėčiau pasidžiaugti Petro Gražulio fenomenu, atgaivinančiu dar akmens amžiuje pirmykščių žmonių praktikuotas tikrąsias, pirmaprades bendravimo tiesas ir būdus.