Nužudymas ir prokurorų garbė – po keistu pareigūnų nepastabumu

Prieš 16 metų įvykdyto prieštaringos reputacijos verslininko Rimanto Grainio nužudymo byla iki šiol kupina neįmintų mįslių, taip pat - keisto pareigūnų nepastabumo. Ar nenoro matyti pačių tiriamoje byloje fiksuotų liudijimų?

1995-ieji, kai prasideda mūsų istorija, buvo naujo stambaus kapitalo, dažniausiai uždirbamo toli gražu ne teisėtais būdais, formavimosi ir dėl jo besigrumiančių gaujų karų metai. R.Grainys - prieštaringa asmenybė, mėgusi girtis nepriklausomybės priešaušriu spausdinta ir ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Čečėnijoje platinta disidentine spauda, Sąjūdžiui skirtais leidiniais. Kaip teigiama, būtent ši veikla R.Grainiui sukrovė pirmuosius milijonus - vienas artimas verslininko bičiulis ir partneris yra kalbėjęs, kad iš Sąjūdžio spaudos jiems pavykdavę užsidirbti „po 5 tūkst. JAV dolerių (tuomet 20 tūkst. litų) per dieną“.

Vėliau R.Grainys visai atvirai buvo siejamas su didžiausiomis tiek Lietuvos, tiek kitų kraštų gaujomis. Jo artimi bendražygiai pasakojo, kad vyriškis tvarkė bendrus reikalus su tuo metu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose veikusių nusikalstamų grupių atstovais, bendravo su čečėnų nusikalstamomis grupuotėmis ir, kaip kalbėta, „ant trumpo pavadžio“ laikė turtingiausius verslininkus bei to meto politikus.

„Man buvo žinoma, kad R.Grainys turėjo daugybę gerų ryšių ir su Lietuvos, ir su čečėnų nusikalstamomis grupuotėmis. Todėl, kai kildavo bėdų dėl negrąžinamų skolų ar procentų, R.Grainys jais naudodavosi, ir skolininkas dėl fizinio smurto bei grasinimų visada būdavo priverstas skolas grąžinti“, - po nužudymo prokurorams liudijo verslininkas Aleksandras Lapida.

Įvairiais duomenimis, 1995 metais R.Grainio turtas galėjo siekti apie 5 mln. JAV dolerių (20 mln. litų). To meto Lietuvoje tai buvo didžiulis kapitalas. Tiesa, dauguma bendrovių, akcijų ir panašaus turto buvo užrašyta ne R.Grainio, bet jam patikimais atrodžiusių žmonių vardu. Kai verslininkas mirė, jo artimiesiems, regis, taip ir nepavyko visko perimti į savo rankas.

Po Vyriausybės langais

R.Grainys buvo susprogdintas 1995 metų gegužės 26-osios vidudienį sostinės centre, Vyriausybės rūmų pašonėje, savo automobilyje „Mercedes Benz“. Sprogimas nuaidėjo, kai mašina išsuko iš uždaro kiemo Vilniaus gatvėje.

„Rengiausi važiuoti pas stomatologą. Paprastai kiekvieną dieną mane veždavo pusbrolis Muslimas Tulajevas, tačiau tą dieną lyg tyčia pasisiūlė Rimas. Jis išėjo pirmas, užvedė automobilį ir laukė apie 5 minutes. Aš dar norėjau kartu paimti 1,5 metų sūnų, nes Rimas paprastai jį vežiodavo pasisodinęs priekyje ant kelių, tačiau mano mama paprieštaravo. Buvo atsiradęs karštas vanduo ir ji pasakė, kad Albertą maudys“, - vėliau prokurorams liudijo žuvusiojo žmona Patimat Tatajeva.

Moteris pasakojo, kad norėdamas išvažiuoti iš uždaro kiemo R.Grainys dar turėjo luktelėti - judėjimas Vilniaus gatve buvo nemažas. Tik išsukus ir šiek tiek pavažiavus, driokstelėjo sprogimas, pakilo ugnies stulpas. P.Tatajevai pavyko iššokti iš mašinos. Nevaldomas „Mercedes Benz“ pajudėjo, atsitrenkė į laiptelius, vedančius Operos ir baleto teatro link, atšoko ir atbulomis sugrįžo atgal.

„Bėgau paskui mašiną ir šaukiausi pagalbos. Pripuolusi prie Rimo bandžiau jį ištraukti. Dar nesupratau, jog įvyko sprogimas, maniau, sprogo variklis. Rimas paprašė padėti jam išlipti. Pradėjau vyrą tempti ir tada pamačiau, kad sprogimas baisiai sužalojo kojas, apatinę pilvo dalį. Buvo matyti kraujas, raumenys, riebalai, kaulai. Kojos laikėsi tik ant odos“, - užfiksuota apklausos protokole.

Vėliau kalbėta, kad iš R.Grainio automobilio per sprogimą iškrito kažkoks paketas - jį esą pagriebė privažiavusio „Lincoln“ vairuotojas. 1998-ųjų rudenį, kai pareigūnai sulaikė vienos garsiausių visų laikų Lietuvos istorijoje samdomų žudikų gaujos, vadovaujamos Valerijaus Januškevičiaus, narius ir šie ėmė pasakoti apie R.Grainio nužudymą, vienas banditų prasitarė verslininko susprogdinimo dieną susitikęs su Genadijumi Bazurinu (pagrindiniu šios bylos liudytoju), kurį pats vadino nusikaltimo organizatoriumi, ir girdėjęs jo pokalbį telefonu. „Girdėjau, kaip G.Bazurinas kalbėjo mobiliuoju telefonu ir klausė pašnekovo, ar spėjo perduoti kokius nors dokumentus, ar nespėjo“, - aiškino vyriškis.

Žudikų gauja

Netrukus susprogdinto verslininko artimieji ir teisėsaugininkai ėmėsi nagrinėti pagrindinę nužudymo versiją: gal R.Grainio skolininkai šitaip siekė išvengti įsipareigojimų. Visa žuvusiojo aplinka pirštu rodė į tuometį „Ekspres“ banko prezidentą Vladimirą Naidūną, kuris iš pradžių buvo laikomas R.Grainio draugu, o paskui - pikčiausiu priešu. „Tarp jų vyko karas“, - sutartinai tvirtino visi.

Kaip toliau rutuliojosi ši versija, papasakosime vėliau. Dabar priminsime, kad dalį atsakymų dėl R.Grainio nužudymo kriminalistai pateikė 2001-2003 metais, kai teismuose buvo nagrinėjama V.Januškevičiaus gaujos byla. Verslininko susprogdinimas - vienas iš keliolikos šių nusikaltėlių išpuolių. Teisme, kuriame už daugybę sunkių nusikaltimų buvo teisiamas ir nemažas būrys V.Januškevičiaus bendrininkų, jis prisipažino pats sukonstravęs ir po R.Grainio automobiliu pritvirtinęs plastito sprogmenį.

O štai užsakymas nužudyti verslininką keliavo iki gaujos lyderio „grandinėle“, vienu metu susitinkant tik dviem nusikaltėliams, - lyg romanuose apie Sicilijos mafiją. V.Januškevičiui pasiūlymą atsikratyti R.Grainio pateikė Ivanas Matulevičius. Beje, prieš įsiliedamas į banditų gaują šis vyras dainavo Lietuvos operos ir baleto teatre, dėstė chorvedybą Lietuvos konservatorijoje. V.Januškevičius už „darbą“ užsiprašė 10 tūkst. JAV dolerių (40 tūkst. litų), I.Matulevičiui esą teko 2 tūkst. JAV dolerių (8 tūkst. litų). Šiam pavedimą davęs G.Bazurinas teisme teigė pasidarbavęs už dyką.

Nurodymą nužudyti R.Grainį jis iš pradžių tvirtino išgirdęs iš Olego Lysenkos - Lyso (dingęs be žinios 1996 metais, greičiausiai nužudytas - red.). O.Lysenka vadino verslininką „labai blogu žmogumi“. Tik vėliau G.Bazurinas, gal sužinojęs, jog bendrai būtent jį įvardija kaip nusikaltimo organizatorių, ėmė aiškinti, kad R.Grainio nužudymą užsakė „Alius iš Kauno“, kurį vėliau pagal nuotrauką atpažino kaip Alvydą Albrechtą - garsų lenktynininką, šiuo metu kaltinamą verslininko susprogdinimo užsakymu.

Tačiau, jei tikėtume R.Grainio bylos duomenimis, pirmą kartą A.Albrechto, kaip žmogžudystės užsakovo, vardas buvo paminėtas tą pačią nelaimės dieną - 1995 metų gegužės 26-ąją. Jį, kaip nurodoma, policininkams įvardijo pats mirštantis R.Grainys. Tik pareigūnai šį faktą kažin kaip sugebėjo pražiopsoti - ir nepastebėti 10 metų.

Išgirdo užsakovų vardus?

Byloje nurodoma, kad sunkiai sužalotas R.Grainys, po kelių dienų miręs ligoninėje, tuometiniam Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnui Tomui Ulpiui (šių metų kovą tapo laikinuoju Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku - red.) spėjo pranešti, kad sprogimą galėjo organizuoti O.Lysenka arba Alius - A.Albrechtas iš Kauno.

1995 metų gegužės 26 dienos raporte (beje, be registracijos numerio, be jokio oficialaus spaudo kaip ant kitų dokumentų) pareigūnas T.Ulpis nurodė: „Taip pat buvo nuvykta į Šv. Jokūbo ligoninę ir bandyta pakalbėti su R.Grainiu. Pokalbio metu R.Grainys pasakė, kad sprogdinti galėjo Lysyj arba Alius Albrechtas iš Kauno, visa tai susiję dėl piniginių skolų. Tiksliau R.Grainys nepasakė dėl savo sunkaus stovio.“

Prabėgus ketveriems metams ir sulaikytam banditui G.Bazurinui, sutikusiam bendradarbiauti su pareigūnais, prabilus apie nusikaltimo užsakovą - „Alių iš Kauno“ - T.Ulpis 1999-ųjų kovo 24 dieną pateikė išsamesnį raportą. Jame nurodoma, kad atvažiavęs į R.Grainio susprogdinimo vietą pareigūnas gavo vadovybės nurodymą nuvykti į Šv. Jokūbo ligoninę, į kurią buvo išgabentas sužeistasis, ir pabandyti jį prakalbinti.

„Buvo tuomet pietų metas, tikslaus laiko neatsimenu. Nukentėjusį R.Grainį radau dar priėmimo skyriuje, jis buvo ruošiamas operacijai, prie jo buvo 5-6 medicinos darbuotojai. R.Grainys dar buvo su drabužiais, jis buvo nurenginėjamas. Aš priėjau prie R.Grainio. R.Grainys buvo sąmoningas. Su R.Grainiu iki tol anksčiau man bendrauti nebuvo tekę. Aš prisistačiau R.Grainiui, kad esu iš policijos, iškart paklausiau jo, kas atsitiko. R.Grainys pasakė, kad tai padarė Lysyj. Aš, žinodamas asmenį - O.Lysenką, pravarde Lysyj, pasitikslinau pas R.Grainį, ar tai Olegas. Jis man patvirtino linktelėdamas galva. Paskui po trumpos pauzės R.Grainys dar paminėjo Alių Albrechtą iš Kauno, pats pasakydamas šiuos žodžius - „Alius Albrechtas iš Kauno“. Aš paklausiau jo, dėl ko visa tai įvyko, jis man atsakė, kad dėl pinigų. Aš jo paklausiau, ar dėl skolų, R.Grainys patvirtino. Tuo metu, kai kalbėjausi su juo, mačiau, kad jis kenčia didelį skausmą, norėdamas išgirsti R.Grainio žodžius, aš buvau pasilenkęs prie jo. Ar mano pokalbį galėjo girdėti šalia manęs buvę gydytojai, aš nežinau“, - nuo įvykio praėjus 4 metams rašė pareigūnas.

Nematomas policininkas

Šiek tiek kitaip kalba sužeistąjį globoję medikai ir jo bičiulis Rimas Aukštuolis, iškart po sprogimo sulaukęs R.Grainio žmonos skambučio ir nukentėjusįjį pasitikęs prie ligoninės durų. Jis buvo su draugu iki pat šio mirties. „Kiek man žinoma, prieš mirtį R.Grainys nieko tokio nepasakė, nes praktiškai nebuvo atgavęs sąmonės“, - tvirtino R.Aukštuolis per apklausą, vykusią netrukus po draugo mirties.

Šioje byloje fiksuotas ir po R.Grainio žūties pateiktas „greitosios pagalbos“, atvykusios į nelaimės vietą bei nuvežusios sužeistąjį į ligoninę, felčerio Alekso Feigino liudijimas. Pasak jo, atskubėjus į sprogdinimo vietą prie sužeistojo buvo tik šio žmona ir pietietiškos išvaizdos vyriškis (P.Tatajevos pusbrolis M.Tulajevas). „Jau perkėlus į greitosios automobilį, aš kreipiausi į R.Grainį, norėdamas nustatyti, ar jis reaguoja, ar yra kontaktiškas ir orientuotas. Jis pasakė tik savo vardą - Rimas. Daugiau man būnant šalia jis nieko nepasakė. Kol buvau su R.Grainiu, niekas, be mano anksčiau išvardytų asmenų, su juo nekontaktavo, perkeliant iš mašinos į mašiną ir ligoninėje niekas nepadėjo. Tik vėliau R.Grainį nuvežus į rentgeno kabinetą ir man rašant nukreipimą prisistatė policijos pareigūnas (jo vardo neprisimenu). Kiek man žinoma, jam taip pat buvo uždrausta kontaktuoti su R.Grainiu“, - savo liudijime nurodė felčeris. Beje, kaip teigiama, pažįstantis T.Ulpį, bet nepastebėjęs jo ligoninėje...

Panašiai apie tos dienos įvykius tąkart liudijo ir Šv. Jokūbo ligoninės traumatologas ortopedas ekstrinei pagalbai Vytautas Šaduikis, priėmęs sužeistąjį. „Jo sąmonė buvo aiški, pritemdyta. Į klausimus atsakinėjo, tačiau pats nieko nekalbėjo. Sąmonė po truputį geso. Buvau uždavęs klausimus: kaip jautiesi, ar neskauda? Į šiuos klausimus jis atsakinėjo vangiai. Nei vardų, nei pavardžių neminėjo, daugiau nieko nešnekėjo. Kad prie R.Grainio būtų kas nors priėjęs, aš nemačiau. Praktiškai prie jo prieiti buvo neįmanoma, mes stengėmės, kad pašalinių patalpose nebūtų. Todėl manau, kad su juo niekas iš pašalinių žmonių nebendravo“, - tvirtino gydytojas.

Įdomu, kad šių dviejų medikų parodymų tarp A.Albrechtui iškeltos bylos dokumentų nėra - jie pridėti prie V.Januškevičiaus gaujos nusikaltimų tyrimo. Dar įdomiau tai, jog pareigūnai, savo rankose, kaip rodo dokumentai, turėdami policininko T.Ulpio liudijimą, nei 1995-aisiais, nei 1999-aisiais neieškojo pagrindiniu įtariamuoju įvardijamo A.Albrechto. Prieš kelerius metus vykusiame jo teisme pareigūnas T.Ulpis, kaltinamojo advokatų paklaustas, kodėl, žinodamas, kad mirštantis R.Grainys jam įvardijo galimus žudikus, taip pat žinodamas, kad bent vienas iš jų - O.Lysenka - yra žiaurus nusikaltėlis, nesiėmė tarnybinių priemonių primindamas kolegoms šiuos faktus, taip ir nesugebėjo pateikti rišlaus argumento.

Įtariamųjų neturėjo

1996-ųjų gegužės 3-iąją, praėjus metams po R.Grainio nužudymo ir T.Ulpio raporto, kuriame kaip galimi žudynių užsakovai esą buvo įvardyti O.Lysenka ir A.Albrechtas, bylos tyrimui tuo metu vadovavęs prokuroras Kęstutis Ragaišis parengė nutarimą... ją sustabdyti. „Šiuo metu atlikti visi įmanomi veiksmai, tačiau, be A.Čiujevo (po sprogdinimo sulaikytas ir netrukus paleistas tuometinio „Ekspres“ banko prezidento V.Naidūno asmens sargybinis - red.), nenustatyti kiti baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys, o be jų sulaikymo bei parodymų byloje neįmanoma tiksliai nustatyti visų nusikaltimo aplinkybių“, - skelbiama nutarime.

Bylą atnaujinus, taip pat pradėjus V.Januškevičiaus gaujos nusikaltimų tyrimą, prokurorai padarė keletą judesių A.Albrechto link: 1998-ųjų spalį Kauno Žaliakalnio pasų poskyrio buvo paprašyta persiųsti vyriškio prašymo išduoti asmens dokumentą kopiją, po mėnesio kreiptasi į Tardymo skyrių prie Vilniaus 2-ojo policijos komisariato teiraujantis informacijos apie A.Albrechto ankstesnius teistumus, taip pat į Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, teiraujantis, ar šis žmogus pas juos gydėsi ar buvo įskaitoje. Ir vėl - tyla, į patį A.Albrechtą nesikreipiama, jo nebandoma suimti.

2002-aisiais paskelbiama A.Albrechto paieška, 2005-aisiais gaunamas Europos arešto orderis. Vyriškis paskelbiamas besislapstančiu nuo tyrimo. Tuo metu jis sau ramiai gyvena, dirba Kaune, dalyvauja ralio čempionatuose, 2003-iaisiais už pergalę apdovanojamas prezidento Algirdo Brazausko. Apie tai praneša visa žiniasklaida.

Prokurorai A.Albrechtą sugeba rasti tik 2005-ųjų gegužės 25 dieną - lyg tyčia R.Grainio žūties dešimtųjų metinių išvakarėse.

http://images.alfa.lt/7520/22/59.jpg