Nužudymu kaltinamas verslininkas: suprantu, kad neišgydysiu kraujuojančios žaizdos

Dėl tyčinio savo draugės motinos nužudymo teisiamas 38 metų medienos perdirbimo įmonės savininkas Ričardas Simanavičius tikina, kad dėl įvykdyto nusikaltimo gailėsis visą gyvenimą, tačiau tuo pačiu tvirtina, kad jo byloje tyrimas atliktas esą „žiūrint pro pirštus“.

„Teisme buvau priešpastatytas prieš kreivą veidrodį“, – tardamas paskutinį žodį Vilniaus apygardos teisme pirmadienį pareiškė R. Simanavičius.

Valstybės kaltinimą palaikantis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Liutauras Rudzevičius mano, kad savo sugyventinės motiną nušovęs Trakų rajono gyventojas už grotų turėtų praleisti 15 metų. Tokią bausmę jis pasiūlė skirti teismui per baigiamąsias kalbas.

Pasak prokuroro, teisme pavyko įrodyti, kad R. Simanavičius praėjusių metų vasario 22-ąją atvažiavęs į Aukštadvario seniūnijoje esantį Andincavos kaimą iš medžioklinio šautuvo nušovė savo sugyventinės motiną Genę Stankevičienę, be to, sukėlė grėsmę kitų tuo metu kartu su nužudytąja buvusių artimųjų gyvybėms.

Prokuroras kaltinamąjį taip pat siūlė pripažinti kaltu dėl neteisėto šaudmenų laikymo.

Mirtiną šūvį moteriai paleidęs vyras buvo girtutėlis – jam nustatytas 2,7 promilės girtumas.

Valstybės kaltintojas teismo taip pat prašė iš R. Simanavičiaus nužudytosios vyrui Juozui Stankevičiui priteisti 100 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Abejoja, ar kėlė pavojų ir kitiems žmonėms

Tokia bausmė, pasak nužudymu kaltinamo R. Simanavičiaus, esą yra per griežta.

„Juozas, manau, supranta, kad tokios žalos negalėsiu atlyginti sėdėdamas už grotų“, – verslininkas teisme pabrėžė labai apgailestaująs, kad negalįs „užgydyti žaizdos, kuri kraujuoja“.

Nužudytosios vyro ir dukros (savo sugyventinės) teisme atsiprašęs kaltinamasis prisipažino, kad G. Stankevičienė buvo jam labai artimas žmogus.

„Ji man atstojo motiną, kurios anksti netekau, – sakė jis. – Suprantu, kad dėl mano kaltės įvyko ši tragedija, kad iš šeimos atėmiau jiems brangiausią žmogų – dėl to gailiuosi ir gailėsiuosi visą gyvenimą“.

Labai sunkaus nusikaltimo padarymu kaltinamas R. Simanavičius prieš priimant nuosprendį teismo prašė „objektyviai peržiūrėti“ bylą ir netgi paskirti papildomą ekspertizę – ar nušovęs savo sugyventinės motiną iš tikrųjų jis buvo sukėlęs pavojų kitų šalia buvusių asmenų gyvybėms.

Save teigiamai charakterizavęs vyras pabrėžė, kad visi byloje liudiję asmenys dirbo jo medienos perdirbimo įmonėje. „Aš suprantu artimųjų neapykantą, tai yra žmoniška“, - aiškino R. Simanavičius, teisme paminėjęs, jog yra dirbęs ir priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

Kaltinamojo baigiamąją kalbą klausęsis nužudytosios vyras ir dukra teismo salėje neslepė ašarų. Kokį nuosprendį R. Simanavičiui paskelbs teisėjų kolegija, paaiškės sausio 28-ąją.

Teisme aiškino, kad kovojo dėl dukros

Apie nužudymą R. Simanavičius pats pranešė policijai, todėl dar tą pačią dieną buvo uždarytas į areštinę.

Su pirmąja žmona išsiskyręs R. Simanavičius prieš šešerius metus pradėjo bendrauti su Čižiūnų kaime gyvenančia Ramune Stankevičiūte. Nors pora nebuvo susituokusi, tačiau susilaukė dukters.

Apie savo gyvenimą R. Simanavičius teisme nebuvo linkęs atvirauti – vyras teužsiminė, kad šeimoje visko būdavo, todėl pora kartais gyveno atskirai. Paskutinysis judviejų išsiskyrimas įvykęs dar 2008-ųjų gruodžio 15-ąją, kai R. Simanavičius šventė 37-ąjį gimtadienį.

Po barnio R. Stankevičiūtė grįžo gyventi pas tėvus, vėliau išsikėlė pas seserį. Praėjusių metų vasario 22-ąją R. Simanavičius sužinojo, kad draugė su dukra nuvyko aplankyti iš ligoninės grįžusios močiutės, todėl iš karto sėdo į savo automobilį ir nurūko į kaimą su ja pasimatyti.

„Čia radau Ramunę ir dukrą, klausiau, kodėl dukrytę ji vežiojasi po lindynę“, – teisme R. Simanavičius pareiškė, kad svetimuose namuose jį du vyrai aptalžė, todėl jis nuvažiavo į namus pasiimti šautuvo.

„Šautuvą pasiėmiau dėl savo saugumo, norėjau paimti savo dukrytę“, – teisme aiškino kaltės dėl nužudymo neneigiantis vyras.

Netrukus į sodybą grįžęs R. Simanavičius sulaukė pasyvaus pasipriešinimo – kieme nieko nebebuvo, o namo durys buvo užrakintos iš vidaus. Persiutęs vyras išdaužė vieną langą, bet viduje nieko neradęs apėjo namą ir su šautuvo buože išdaužė kitą langą.

„Norėjau pagrasinti, kad atidarytų duris, bet viduje buvusi Ramunės mama griebė už šautuvo ir tada nuaidėjo šūvis, – savo versiją pateikė R. Simanavičius. – Nemačiau, kur pataikiau, tik išgirdau dejavimą, supratau, kad pataikiau į žmogų“.

Iš karto po to R. Simanavičius sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo pas kaimyną, pas jį namuose ir paskambino policijai.

Žmonos netekęs vyras: kaip jis po žemę vaikšto?

Nužudymu kaltinamo vyro parodymai sukėlė tikrą pyktį žmonos netekusiam J. Stankevičiui. „Nemeluok!” – negalėdamas tramdyti emocijų teismo salėje sakė sutuoktinės netekęs vyras.

Jis pasakojo, kad žmona mirė jo akyse. „Dar bandžiau ją traukti, bet ji griuvo man ant kojų, – sunkiai rinkdamas žodžius teisme kalbėjo J. Stankevičius. – Aš negyvenu, aš vaikštau negyvas – 60 metų jubiliejaus dieną ne švenčiau, o laidojau savo žmoną. Iš kur toks žmogus atsirado, kaip jis ar po žemę vaikšto?“.

Pasak J. Stankevičiaus, tądien namuose nuo R. Simanavičiaus buvo pasislėpę net devyni žmonės – jie žinojo, kad ūmaus būdo Ramunės sugyventinis yra neprognozuojamas.

„Jis ne kartą yra sakės, kad nušaus mano žmoną, Ramunę, mane, o dukrą atiduos į prieglaudą“, – teisme sakė vyriškis.

Žudiko draugė prisipažino išgyvenusi košmarą

Tuo tarpu nužudytosios dukra ir žudiko draugė R. Stankevičiūtė teisme sakė, kad ji, o ne jos motina tą dieną turėjo būti nužudyta.

„Ričardas sakė, kad jeigu su juo negyvensiu, negyvensiu su niekuo, jis mane nušaus“, – teisme ne kartą pakartojo moteris.

Motinos netekusi moteris teigė, kad draugas ne kartą prieš ją smurtavo ir išvijo iš namų. „Pasiimk savo vaiką ir dink iš čia“, – per gimtadienį R. Simanavičiaus ištartus žodžius teisme citavo R. Stankevičiūtė.

Ji sakė, kad tądien ją suradęs draugas iškoneveikė – esą pasižiūrėk į save, kaip tu atrodai, esi visa girta...

„Tada išeidamas jis pasakė, kad aš neišvažiuosiu iš čia, – teisme kalbėjo moteris. – Ir kai jis grįžo su šautuvu, jis atvažiavo ne mano mamos, o manęs nušauti. Nemačiau, kaip mamą nušovė, tik girdėjau, kai ji sakė: „Rička, ką tu darai, apsiramink“. Ir tada pasigirdo šūvis. Galvojau tada jis ateis mane nušauti, bet Ričardas išvažiavo“.

Pasak jos, prieš pat mirtį motina dar bandė prisiskambinti policijos įgaliotiniui, bet nesėkmingai.

Nužudęs savo draugės motiną R. Simanavičius nuvažiavo pas netoliese gyvenantį draugą ir su juo išgėrė alkoholio. Kaltinamasis aiškino, kad jam paliko medžioklinį šautuvą ir 4 šovinius – esą šis turėjo perduoti jo tėvui.

Tačiau teisme apklaustas kaimynas sakė, kad nieko panašaus nebuvo, o ginklą po kelių dienų aptiko policijos pareigūnai.

Po nužudymo Aukštadvario seniūnijos gyventojai piktinosi, kad kaimo siaubūnu praminto R. Simanavičiaus policija nesutramdė, nors apie jo išpuolius buvo pranešta ne kartą. Jie pasakojo, kad išgėręs vyras tapdavo agresyvus, jo elgesys būdavo nekontroliuojamas, todėl jie vengę jį net gatvėje sutikti.

Tiesa, vėliau policija tokias žmonių kalbas neigė ir aiškino, kad apylinkės inspektorius dirbo nepriekaištingai.