O.Lapinas. Kaip išgyventi bjauriajam ančiukui?

Man reikia labai rimtos konsultacijos ar pagalbos - nežinau, o gal gydymo, gal man depresija? Tiesiog nebesusitvarkau su savo mintim ir gyvenimu...

Vedusi, turiu 3-vaikus (nepilnamečius), taip jau išėjo gyvenime, kad teko išvykti iš Lietuvos ne savo noru, bet kažkaip turėjau vaikus maitint, leist į mokslus. Nuo pirmos išvykimo dienos jaučiuos klaikiai, jau 8-metai gyvenu atskirta nuo vaikų, matau juos vieną kartą per metus, kai grįžtu išleist juos į mokyklą. Graužiu save kasdien kas minutę, kad jie auga be manęs su mano tėvais.

Mano kasdienybė: valgau, dirbu ir miegu, dirbu tik 3-4 dienas per savaitę, nes praradau darbą, susirast niekaip nepavyksta jau daugiau kaip metai. Esu labai jautri, išgyvenu viską savy, esu pakankamai uždaro būdo, draugų turiu, bet apie savo gyvenimo bėdas ar problemas nekalbu, tiesiog jaučiu, kad jie nėra tokie, kurie supras mane ar išklausys.

Pinigų stygius didžiulis, namuose į savo vyrą atsiremt negaliu, nes jis duoda tik vaikams pinigų, kažkokią dalį jų, tiksliau, kad vos maistui užtenka. Kurį laiką galvoju apie skyrybas, bet skirtis negaliu, nes vyras neduos vaikams pinigų jokių, visai - taip sakė, mūsų santykiai - pasakysiu atvirai - nieko bendro mes neturim ir neturėjom, aš visą laiką jaučiau kažkokį gailestį jam, visada palaikydavau jį, lepindavau, jaučiuos jam kaip mama, bet ne žmona.

Nežinau, ką tai reiškia, kaip vyras prižiūri moterį. Gyvenam 17-metų, bet nesu sulaukus iš jo nieko, tik kartais gėlių per gimtadienį, jei turi kapeikų. Esu paskutinis žmogus šeimoje visais atžvilgiais. Mano didžiausias galvos skausmas - nerandu savęs gyvenime, nežinau, kas man gerai, kas patinka ko noriu iš gyvenimo, nieks manęs nedomina, nieks nekelia man džiaugsmo, tik vaikai, vieno dalyko nesigailiu - kad turiu vaikų.

Daugiau viskas šlamštas, visas mano gyvenimas, laiko švaistymas, jaučiuos tuščia, nieko neverta, niekuo netikiu ir nepasitikiu, kad ir ką man žmonės sako, ar pagyrimą ar komplimentą, aš niekuo netikiu, aš bjaurusis ančiukas, taip save vadinu.

Nežinau, kas man daros, nepridarau kažkokių kvailysčių, nes kažkaip tvardausi, bet kartais būna tokiu dienų, kad turiu išgert kažką raminančio iš vaistų, bet lengvos formos, kad galėčiau pamiegot kažkiek, nes miegu labai prastai, nesvarbu, kokio nuovargio būčiau. Aišku, pas specialistą nueit negaliu, nes nėra lėšų, nors ir norėdama nesusirasčiau jam, gal jūs galit kažką patart man, kaip surast save, kaip pasijust reikalinga, mylima?

Sėkmės gyvenime man trūksta, fortūna irgi nelanko manęs, nerandu ramybės aš. Gal man depresija, gal aš sergu kokia nepagydoma liga, kad nuolat jaučiuos pavargus? Net prabudus ryte esu jau nuvargus, nepamenu, kada atsikėliau pailsėjus, kaip atsigulu, taip atsikeliu.

Prašau, patarkit man, ką daryt, kaip surast šiek tiek ramybės?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP NUSIRAMINTI BJAURIAM ANČIUKUI?

Gaila, kad nerašote apie savo artimus žmones, tėvus, jų gyvenimą - toks, kaip jūsų, gyvenimo aprašymas neretai būdingas žmonėms, nešantiems kažkokį kryžių ant savo pečių - už kažką giminėje, kuris jautėsi panašiai. Tačiau tokia analizė reikalauja atskiro dėmesio, ir jei tokia proga atsirastų, psichologai (o jų būna ir nemokamų) jums tikrai padėtų.

Manau, kad po jūsų laišku pasirašytų labai daug jaunų, dar savęs neradusių bjauriųjų ančiukų. Bjaurumas jų, žinoma, išgalvotas, tiesiog jie nesijaučia dar savęs atradę, o aplinkui kaip tyčia mato visai kitokius - sėkmingus ir savimi patenkintus paukščius. Jeigu jūs skaitėte pasaką apie bjaurų ančiuką, tai tikriausiai, atsimenate, kiek vargo ir neteisybių jam teko patirti, kol jis pagaliau atrado save - nuostabią gulbę. Ir atradęs prisijungė prie saviškių - skrendančių gulbių pulko.

Kaip būtų galima jį nuraminti, jei tektų su juo susitikti pasakos viduryje?

Tiesiog priminti jam, kas jis yra iš tikrųjų. Ne višta, ne antis ir ne žąsis. O gulbė. Ir tiek.

Tačiau tam, kad pasakyčiau jums, kas esate jūs, reiktų turėti ne žmonišką, o dievišką įžvalgumą.

Žmonės tuo ir skiriasi nuo ančių ir nuo gulbių, kad jų pašaukimas, jų atskleidimas ir jų laimė yra labai unikalūs dalykai ir vienu žodžiu- „gulbė“, ar „antis“- jų nepavadinsi. Todėl atrasti save - tai kiekvieno žmogaus atskiras uždavinys. Ir sprendžia jį žmonės ne šiaip augdami, kaip auga mažos gulbės. O jausdami nerimą, nepasitenkinimą savimi. Todėl kol žmogus savęs neatrado, jis būtinai nerimauja. Ir jūs nerimaujate - tai labai nemalonus, bet svarbus jausmas, rodantis jums, kad dar nežinote, kokia būtent asmenybė jūs esate.

Greičiausiai jūs pastebite, kad jus neramina kai kurie aiškūs dalykai:

Vertinate vaikus, o gyvenate atskirai nuo jų, tarsi tyčia didindama savo kaltės jausmą;
Dirbote, o dabar darbo neturite;
Draugų gal ir būtų, o jais nepasitikite ir esate uždara;
Gyvybę lyg ir turite, bet jos nevertinate;
Save lyg ir turėtumėte gerbti, o nuvertinate.

Taigi jūs nerimaujate dėl to, kad jaučiatės netobula, neatitinkanti to pasaulio, kuriame viskas turėtų būti kitaip:

Mamos augina vaikus;
Turinčios profesiją dirba;
Turinčios draugų draugauja ir bendrauja;
Gyvi gyvenimu džiaugiasi;
Save suvokiantys save gerbia.

Ir tai vėl labai primena bjaurojo ančiuko savijautą - jis aiškiai jaučiasi kitoks, nei visas paukščių kiemas. Galima, žinoma, tiesiog sau priminti: manyje slypi nuostabi gulbė. Ir tiek.

Todėl gali būti, kad nusiraminti jums reikštų numoti į viską ranka ir degraduoti, pasakyti: o man dzin. Ir ką nors gerti: raminančius ar kokius kvaišalus. Tačiau tai jums neleistų vystytis. Neleistų ieškoti, kas jūs iš tiesų esate.

Kol nerimaujate, kol rašote laiškus, kol klausiate savęs ir kitų: kas man?- tol jums ne „dzin“. Tol jūs rūpinatės, kad nuo tokios, kokią jūs save matote, reiktų startuoti į save tokią, kokią jūs galite save gerbti.

Kinai sako, kad tūkstančio mylių kelias prasideda vienu žingsniu.

Imkite ir suplanuokite tuos pirmus žingsnius: ką norite padaryti savo sveikatai, savo profesijai, išsimokslinimui ir pasiekimams, savo pajamoms, savo bendravimui, savo ryšiams su giminaičiais, tėvais ir artimais žmonėmis. Parašykite ant popieriaus tokį trumpą savo artimesnio gyvenimo planą. Jūs atrasite, kad, kaip bebūtų keista, kai ką iš šio plano jūs jau esate padariusi. Ir užuot gailėjusi savęs ir nuvertinusi pagirkite save už tuos mažus žingsniukus, kuriuos jau esate žengusi. Tai gali būti labai paprasti dalykai: parašiau laišką; nupirkau dovanėlę; padariau dešimt pritūpimų. Visa tai - labai svarbios „smulkmenos“, bet ne smulkios, nes iš jų ir susideda praktinė meilė sau ir žmonėms.

Kas matosi iš jūsų laiško: jūs pakankamai aiškiai jaučiate, kuo skiriatės nuo tokios, kokia norėtumėte būti, tačiau nelabai prisimenate, ką gero buvote gyvenime nuveikusi. Tam, kad judėtumėm į priekį, mums nepadeda savikritika ir graužimasis, juolab neleiskite sau skųstis likimu, vyru, žmonėmis ir pasauliu. Pabandykite rasti dalykų, už kuriuos jūs esate dėkinga vyrui, žmonėms, pasauliui, tėvams. Ir, žinoma, sau pačiai - narsiai šokusiai į užsienį pinigų užsidirbti.

Ir po viso šito jūs dar bandysite ieškoti pas save depresijos?

Aš tuo netikiu.
Iki!
Olegas Lapinas