„Šopingo“ Lietuvoje ypatumai

Nesu šopoholikė, nemėgstu kasdien reguliariai šliaužioti po parduotuves, ieškodama kažko, ko nepametusi, bet, kaip sakoma, gyvenimas priverčia, ir tenka tam reikalui, neišvengiamai skirti laiką, dėmesį, nes reikia gi kažkuo pridengti kūną. Žinau, kad tokių kaip aš yra labai daug. Mane tas procesas vargina.

Ir dar žinau, kad tikrieji šopoholikai, su kuriais bendrauju, tam skiria itin daug laiko, dėmesio, be to negali gyventi, ir kiekviena išvyka privalo sutapti su parduotuviniu maršrutu. Tai darbas. Labai aktyvus, intensyvus, sunkus, varginantis, kiek reikia apeiti, rasti, pasimatuoti, suderinti. Nors.. Tas derinimas kartais reliatyvus, nes daug kas kabo ar gula su etiketėmis į talpias drabužines, tam, kad tiesiog ten būtų, o po to, po kurio laiko, su džiaugsmu būtų padalinta draugams, artimiesiems ir net tolimesniems giminaičiams. Tokia jau ta priklausomybė, silpnybės forma.

Stebiu tą savotišką reiškinį kaip kokią dar vieną egzotiką, tiesiog įdomu. Naujas sezonas, naujos kolekcijos, kokie dar išpardavimai? Tikra nesąmonė pirkti per masinius išpardavimus, kai grūstis, sumesti po kojomis besivoliojantys „skudurai“, dydžių stoka. Ne, „maniškiai“ šopoholikai niekada nesiblaško tokiose vietose, viskas vyksta „normaliu“ metu, kai niekas nestumdo ir nereikia brautis, nereikia stovėti eilėse prie persirengimo kabinų, ir kur visi pageidaujami dydžiai. Ir visada nepriekaištingas dėmesys.

Taigi, kas neišvengiama. Įdomu stebėti skirtingas ir savitas apsipirkimo tradicijas įvairiose šalyse. Kiekviena parduotuvė turi savo interjerą, savą muzikinį grojaraštį, skirtingą paslaugų (konsultantų) stilių ir savitas persirengimo kabinas. Užsienyje kartais kardinaliai kitaip nei Lietuvoje.

Pagrindinis skirtumas, ką labai vertinu, tavęs niekada „neegzaminuos“ pagal išvaizdą. Jei užėjai į prabangesnių prekių parduotuvę, tai ir gerai, valio! Pas mus gi rentgenas veikia kaip pasiutęs. Esu ne kartą pakliuvusi į tokias kuriozines situacijas, kai vienu metu sutinka kaip ponią, o kitu metu (tas pats personalas) palydi kaip vargetą - „ko tau čia reikia, eik iš čia“. Kad po to belieka tik pasijuokti ar su draugėm prie kavos smagiai aptarti.

Vis dėlto, jau tiek laiko praėjo po Nepriklausomybės paskelbimo, rodos, turėtų suvokti mūsų konsultantės, kad kliento stilius nedaro jokios įtakos piniginės turiniui, bet ne, vis pasimauna, žioplės, ant tokio primityvaus kabliuko. Nes susidaro toks įspūdis, kad prieš įžengiant į prabangesnį „butiką“, privalai atitikti dreskodą, makiažas ten, šukuosena sustatyta ir aksesuarai turi atitikti jų įsivaizdavimą, kas yra mokus klientas. Dūdki. Jokia intuicija neveikia, jokios uoslės pas žioples nėra. Ne vienas anekdotas sklando, gimęs po tokių situacijų Vilniaus mieste, jau tos mūsų „prabangios“ konsultantės...

Nekreipiu dėmesio į minkštus fotelius, vandenį, „martinius“ ar „šampanus“ klientams, man patinka kiti dalykai. Iš karto surašau pliusus, kas mano subjektyvia nuomone, turėtų būti gal ne kiekvienoje save gerbiančioje parduotuvėje (zaros, berškos ir kt. masinės - čia atskira kategorija), bet daugumoje, tada kiekvienas toks nešopoholikas kaip aš, jaustųsi labai labai gerai.

Visų pirma - veidrodžiai. Jų turi būti kuo daugiau. Juk moterys mėgsta žvilgčioti į vitrinas, veidrodžius. Niekaip negaliu suprasti, kodėl Vilniaus populiariausiose parduotuvėse toks veidrodžių deficitas. Ar tai tokia neįsivaizduojama prabanga?? Kodėl visoje nemažoje parduotuvėje salėje pakabinti vos keli ar tik vienas veidrodis. Kad galėtum vietoje „primesti“, kaip stilius, kokios spalvos ir kt., juk nebūtina visko neštis į kabiną. Ypač aktualu tada, kai atlieki megašopingą kelis kartus per metus, kai nusivarai nuo kojų, ir šliaužioti po parduotuvę, ieškant veidrodžio didžiulėje salėje, yra kančia. Velniop viską, nesinori net ieškoti. Kur veidrodžiai, parduotuvių šefai? Velniop.

Ideali persirengimo kabina: švari (o ne su purvo ir dulkių kamuoliais), pakankamai erdvi, o ne biotualeto dydžio, su nedidele „taburete“ rankinei, pakankamu kiekiu kabliukų pakaboms ir saviems drabužiams, pageidautina kilimėlis, su normaliom užuolaidom ar durelėmis (o ne tokiom suknistom užuolaidom, kur kol užtrauki, išlieji devintą prakaitą, nes jos arba nesitraukia, arba viskas kiauriai matosi, kad visi matytų, ką ten veiki), su keliais veidrodžiais (vienas priekiui, didelis, visu ūgiu, o kitas iš galo visu ūgiu, kad galėtum save matyti iš šono, iš profilio, iš galo, ir viską) ir kad jie nestorintų keliais dydžiais, ir apšvietimas atitinkamas, nes kartais jautiesi kaip operacinėje.

Dėl pastarojo punkto, tai bene šlykščiausias vaizdas, kokį matau yra vienoje iš Akropolio drabužių parduotuvių. Ten toks specifinis apšvietimas ir veidrodžiai, kad viskas kas yra blogiausio, tą ir matai.

Gražesni ir jaukesni vaizdai maloniai nuteikia, sureguliuotas apšvietimas ir patogumai, vienas malonumas strateguoti būsimus pirkinius. O ką gali strateguoti mažoje „būdkėje“, nusiauni ir lipi ant purvo bei dulkių (kur siurblys?), kur rankinė ant žemės (kas pagal prietarus reiškia, kad nebus pinigų), o užuolaida neužsitraukia, kad ją kur, per plyši matai visus klientus ir atitinkamai jie tave mato, ten, dar pro šalį eina.

Tiesa, užsienyje teko būti tokiose parduotuvėse, kur kabinose iš viso nėra veidrodžių, tiesiog apsirengi ir išlendi į erdvę, kur visiems matant žiūrinėji save salės veidrodyje. Tas glumina ir nejauku kažkaip. Dar drabužių parduotuvėje teko matyti kabiną, kur veidrodis knygos dydžio, tik veidui. Po to lygiai taip pat persirengus eini žiūrinėtis į salę. Jokios logikos.

Išmanančios savo darbą konsultantės. Ne drabužių kabintojos, ne dėliotojos, ne apsauginės - seklės, ne numeriukų dalintojos, o tikros konsultantės/-ai, kurios išmanytų stiliaus tendencijas ir gebėtų patenkinti klientų poreikius, be nervų. Taip iš akies parinktų tau rūbus, kad nereikėtų prašyti kito dydžio, kitos spalvinės gamos, kad nupirktum neplanuotai, bet lyg tau pasiūtą grožį. Tai yra savo srities profesionalai. Tai stilistai, tai pardavėjai, kurie parduoda, kuria pridėtinę vertę. Ir kad konsultantas nepabėgtų pačiu atsakingiausiu momentu, o būtų šalia, toliau korektiškai, etiškai ir teisingai konsultuotų. Taip, tai svajonė. Kol kas ne Lietuvoje.

Pas mus neteko matyti, kad kas nors pasiūlytų aukštakulnius. Pvz., užsienyje kiekvienas (save gerbiantis) „butikas“ turi įvairių dydžių klasikinius aukštakulnius, kad klientė, besimatuodama kokį specifinį kostiumėlį, suknelę ar pan., tai galėtų regėti ne su žemakulniais, patogiais kasdieniniais, kaip tik šopingui skirtais, o tokia avalyne, kokia ir dėvės išrinktus drabužius. Juk aukštakulniai keičia vaizdą. Smulkmena, bet maloni. Kaip ir nemokamos „pėdutės“, kai reikia pasimatuoti avalynę. Tai taip pat pas mus deficitas.

Labiausiai kas nervina - kabantys brokuoti drabužiai. Tai kažkur prairę, tai siūlai styro, tai saga ištrūkusi, tai visos sagos taip kabo, kad nusipirkus pats turėsi visas iš naujo susiūti. Tai aktualu ne tik jaunimui skirtose masinėse parduotuvėse. Toks jausmas, kad nori pateisinti vienkartinių „skudurų“ parduotuvių vardą. Jei jau taip, tai nesistebėkit brokais, taip turi būti.

Ir kad veiktų visos kasos. Čia matyt iš fantastikos srites. Ar jos visos kada nors veikia?