*

Pagimdžiau šešiolikos ir kasdien dėl to gailiuosi


* lrytas.lt [Perihelly]

Milda 2014-03-24 13:42

Kai sužinojau, kad laukiuosi, dar buvau penkiolikos. Savo tėvo nepažįstu, mama augino mus – tris padaužas – viena ir neturėjo laiko aiškinti, kas yra prezervatyvas. Nebuvau padauža, neblogai mokiausi, bet visada jaučiausi labai vieniša. Labai nustebau, kai per mokyklos vakarėlį prie manęs priėjo gražiausias mokyklos bernas. Jis turėjo motociklą ir mokėjo gražiai pakalbėti. O aš buvau tiesiog durnė, nes tais jo makaronais patikėjau. Įsimylėjau...

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=1047307&s=11&f=4

Atsimenu, kad jis sakė, jog jei „kiš negiliai“, tai nesiskaitys kaip seksas ir nieko blogo nebus. Po keturių mėnesių mane supykino mokykloje nuo kopūstų sriubos kvapo. Medicinos kabinete seselė tiesiai šviesiai paklausė, ar nesu nėščia. O ką aš žinau? Pasidariau testą. Visada prisiminsiu, kaip pamačiau tuos du brūkšnelius. Dabar manau, kad tie brūkšneliai tada reiškė ne tik vaiką, bet ir mano nubrauktą gyvenimą...

Kai pasakiau mamai, ji apsiverkė, bet aborto pasidaryti neleido, nors ir norėjau. Sakė, kad po to nebegalėsiu turėti vaikų, net jei norėsiu. O aš žinojau, kad labiausiai pasaulyje nenoriu šito vaiko, kuris yra mano pilve. Vaiko tėtis jo irgi nenorėjo. Net jo tėvai buvo atėję pas mano mamą, siūlė pinigų išvalymui brangioje klinikoje. Mama juos išvarė. Augantis pilvas trukdė ne tik gyventi įprastą gyvenimą, turėti draugų – aš tiesiog jo tyliai nekenčiau.

Gimdžiau viena. Po pusantros paros mano klyksmų gimė berniukas. Žiūrėjau į jį ir bandžiau pajusti nors ką nors. Nemylėjau. Nenorėjau. Aš ant jo tiesiog pykau. O dar toks panašus į tą, kuris, aišku, manęs nė kiek nemylėjo. Mama man padėjo jį auginti. Nekenčiau visko: kaip tas vaikas verkia, kaip vaikšto, kad nenori valgyti košės. Vėliau, - kad vis lenda prie manęs, kad nori su manim žaisti.

Įstojau mokytis į filologiją. Vienintelis laikas, kai jaučiausi gerai, būdavo, kai sūnų priduodavau į darželį. Tas kelias valandas jausdavausi normaliu, jaunu žmogumi – juokaudavau su kursiokėmis, kvailiodavom parkeliuose, valgydavom ledus. Po to meluodavau, kad turiu reikalų (slėpiau, kad turiu vaiką, nes buvo gėda) ir atbulom kojom slinkdavau pasiimti to, kuris buvo mano ir ne mano vienu metu.

Kai sūnui buvo devyneri, mirė mano mama. Likau su juo viena. Naktimis galvodavau, kas būtų, jeigu... Ryte vydavau tas mintis lauk ir kaip robotas darydavau, kas man priklauso – duodavau valgyt, išleisdavau į mokyklą. Sūnus augo uždaras, kartais nesikalbėdavom po kelias dienas. Parėjęs eidavo prie kompiuterio ar į kiemą – niekada jo neieškodavau. Daugelis nesupras, bet įsivaizduodama, kad jis sykį gali negrįžti, - neliūdėdavau. Turbūt net norėdavau, kad taip būtų. Taip, jaučiausi kalta, kad aš jį pagimdžiau, bet turėjau lengvinančių aplinkybių – mane apgavusį vyresnį vaikiną ir mano mamą – neleidusią man to vaiko neturėti.

Rašau tai dėl to, kad kitos, kurios dar turi šansą nebūti savo gyvenimo įkaitėmis, paskaitytų, ir žinotų, į ką jų gyvenimas gali pavirsti po vieno kvailo, „nekalto“ karto. Kasdien, kas minutę gailiuosi, kad tąkart pasidaviau jausmams. Negaliu atleisti ir mamai, privertusiai mane taip jaustis.

Šiandien man 32. Apie savo sūnų žinau tik tiek, kad jis nekenčia moterų, sako, kad jos visos durnės. Abu svajojame. Apie tą patį. Kaip baigęs mokyklą, sūnus išvažiuos į Airiją dirbti. Tikiu, jis niekada man neskambins. Ir aš neketinu. Aš noriu pradėti gyvenimą iš naujo. Nesvarbu, kad man jau bus 34-eri. Noriu būti laisva nuo to baisaus motinystės jungo, kurį likimas man užkrovė. Noriu nepirkti niekam vaistų, nematyti namuose jo daiktų ir, pagaliau, niekuo nebesirūpinti.

Beje, jau metus turiu širdies draugą. Vyrą, kuris, kaip ir aš, nekenčia vaikų ir niekada nenori jų turėti. Kad klaida nepasikartotų – pasidariau kiaušintakių perrišimo operaciją. Viskas. Daugiau jokių vaikų. Jokių cypiančių, klykiančių, nuolat dėmesio sau reikalaujančių mažių, kurie suryja viską – laiką, galimybes, visą gyvenimą.

Žinau, skaitysit ir smerksit. Dėl to ir savo draugui niekada nesakiau ir nesakysiu, kad turiu vaiką ir kasdien gailiuosi, kad jo susilaukiau. Tiesiog, vienoms duota būti mamomis, o kitoms... Kitoms geriau žinoti, kad ir „truputį įkišus“ galima įklimpti į didžiausią savo gyvenimo š...

***

O gal ir pati susilaukei kūdikio labai anksti? Pasidalyk savo istorija bendraukime@lrytas.lt arba įkelk čia: http://bendraukime.lrytas.lt/?view=ivedimo_forma

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* * Gen. time: 0.0202
* © xneox.com