Pamažu ir Lietuvoje įsitvirtina nuostata, kad aukštojo mokslo diplomas negarantuoja darbo vietos

Neseniai Lietuvos verslo ir darbdavių konfederacijos (LVDK) Jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Ilja Malkinas kartu su Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentu Arminu Varanausku bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Koleginių studijų skyriaus vedėju Antanu Levicku pristatė praktikos organizavimo problemas ir pasiūlymus, kaip mažinti jaunimo nedarbą, gerinant praktikos kokybę.

Minėta konfederacija bene pirmoji ėmė kurti ir diegti nacionalinę praktikos organizavimo sistemą „Gera praktika“. Mat problema yra abipusė: patys darbdaviai dažnai neturi pakankamai žinių ir priemonių, kaip efektyviai organizuoti studentų praktiką, o studentai, pasak A. Varanausko, čia nedemonstruoja nei ryžto, nei kompetencijos. Ir kol tebegyvuoja atsainus požiūris į praktiką, kiti jaunimo nedarbo mažinimo siūlymai yra tiesiog neveiksmingi.

Pavyzdžiui, įmonių nesudomina finansuojamos jaunimo darbo vietos, kompensuojant dalį įmonių išlaidų, jei jaunuoliai neturi praktinių žinių. Taip į tikrą užburtą ratą kasmet patenka keliasdešimt tūkstančių aukštųjų mokyklų absolventų: visi darbdaviai kaip susitarę nori jaunų specialistų „su patirtimi“, tačiau kur ir kaip tos patirties pasisemti?

Tad LVDK kartu su partnerėmis, aukštosiomis mokyklomis, sukūrė pirmąją studentų profesinės praktikos organizavimo sistemą, kurios pagrindinė dalis – praktikos paieškos ir organizavimo tinklalapis www.gerapraktika.lt. Įmonės čia gali ne tik skelbti apie siūlomas praktikos vietas, bet ir naudotis praktikos planavimo, tvarkaraščio sudarymo, ataskaitų teikimo funkcijomis. Be to, įstaigos, kurios laikosi kokybiško praktikos organizavimo standartų ir pasitelkia minėtą sistemą, yra sertifikuojamos. Galbūt tai padės studentams atsirinkti geresnes praktikos vietas, o dalį įmonių paskatins atsakingiau žiūrėti į jų praktiką? Pagaliau praktika (kaip rodo pasaulinė praktika) – pats veiksmingiausias ir pigiausias būdas įmonėms susirasti naujų darbuotojų. 174 įmonės jau užsiregistravo minėtame tinklalapyje, tarp jų – pirmoji valstybinė – sostinės savivaldybė.

Lietuvos darbo birža informuoja...

Tikriausiai niekas studijuodamas negalvoja, kad baigus aukštąją mokyklą teks praverti ne tam tikros įmonės ar organizacijos, o Darbo biržos duris. „Deja, – apgailestauja Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas Valdas Maksvytis, – jaunimo nedarbas priklauso nuo ekonomikos svyravimų, todėl krizės laikotarpiu augo daug sparčiau nei bendrasis nedarbas.“

2008 m. LDB buvo įregistruota 38,7 tūkst. bedarbių iki 25 metų, t. y. 18 proc. visų registruotų bedarbių, o 2009-aisiais tokių būta jau 80 tūkst., t. y. 22 proc., pernai – 74 tūkst., arba 24 proc. Deja, pasaulinės darbo rinkos ciklų svyravimų „žirklės“ juntamos ir pas mus: jaunus žmones vos ne pirmus atleidžia ir bene paskutinius įdarbina.

LDB pastebi dar vieną blogą tendenciją: daugėja jaunų ilgalaikių bedarbių. Iki 2009 m. tokių beveik nebuvo, o pastaraisiais metais jie jau sudaro trečdalį ar net pusę viso nerandančio darbo jaunimo. O tai – jau labai rimta psichologinė (jau nekalbant apie socialinę) problema: vaikinas ar mergina kelerius metus studijuoja (neretai – dar ir mokėdamas už mokslus), o įgijęs diplomą metus ir ilgiau negali susirasti darbo. Kas belieka – emigranto kelias?

Svarbiausios jaunimo nedarbo priežastys, pasak V. Maksvyčio, išlieka tos pačios: trūksta darbo patirties (nes dažniausiai nepavyksta „užsikabinti“ per darbo praktiką), įgytos profesinės žinios neatitinka darbo rinkos poreikių ar nepakankamai atkakliai ieškoma darbo. „Pagaliau, – priduria pašnekovas, – ir pati mūsų darbo rinka nėra jau tokia didelė.“ Tiesa, dar blogiau darbo rinkoje nemotyvuotam ir nekvalifikuotam jaunimui. Šiuo metu daugiau nei kas antras jaunas bedarbis (55 proc.) neturi profesinės kvalifikacijos, todėl negali konkuruoti darbo rinkoje. Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie aktyviausius jaunuolius, kurie baigia aukštąsias mokyklas ir neranda darbo.

Ką daro ministerijos?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, ji ir jai pavaldžios įstaigos bei kitos organizacijos toliau tobulins jau pasiteisinusias priemones: subsidijuos jaunų bedarbių (iki 29 metų) mokymąsi darbo vietoje ir įsidarbinimą (83 proc. dalyvavusių jaunuolių įsidarbino), taikys mokestinę lengvatą pirmą kartą įsidarbinusiems pagal darbo sutartį asmenims (62 tūkst. žmonių tuo jau pasinaudojo, dauguma – jauni), plės Verslumo skatinimo fondo veiklą (jauni verslu norintys užsiimti žmonės gali gauti verslo pradžiai lengvatines paskolas iš Verslumo skatinimo fondo – jiems jau išduota daugiau kaip 150 paskolų iki 82 tūkst. litų) ir, aišku, kartu su LDB toliau įgyvendins gal ir ne tokias jaunimui patrauklias priemones kaip viešieji darbai ar darbo įgūdžių įgijimo rėmimas.

ŠMM tikisi artimiausiu metu sukurti aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo monitoringo sistemą, nes kas žinoma iki šiol – tai vien „klaidus miškas“. Mat niekas iki šiol Lietuvoje kompleksiškai netyrė, kiek kasmet įsidarbina (pagal pasirinktą ar bent jau gretutinę specialybę) universitetų ir kolegijų absolventų. Kažkiek tokios informacijos turi LDB, tačiau ji niekuomet nebuvo išsami. ŠMM atstovas A. Levickas pripažįsta, kad sukurti minėtą sistemą – labai sudėtingas darbas. Vien ką reiškia apklausti – bent porą kartų per pirmuosius metus po aukštosios mokyklos baigimo – absolventus. O jau visų aukštųjų mokyklų mastu – išties milžiniškas darbas. Tačiau toks „veidrodis“ pagaliau parodytų tikrąją šalies aukštųjų mokyklų vertę: kiek ir kurios mokyklos absolventų kasmet įsidarbina pagal specialybę. Tai būtų bene vienas iš pagrindinių jų darbo efektyvumo vertinimo kriterijų, nes dabar naudojami kriterijai yra labai sudėtingi, tačiau taip ir neatskleidžiantys minėto rodiklio.

Pagaliau minėta aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo (per 2–3 metus) statistika būtų efektyvesnė už bet kokias prognozes: būtų aišku, kurios profesijos – paklausios, o kurių geriau net nesirinkti. Tai skatins mokyklas tobulinti savo studijų (ir praktikų) programas. Ir bedarbių absolventų būtų mažiau...