Parduotuvės kabinoje įlipau į kramtomąją gumą!

Kartais po sunkios darbo dienos, pasivaikščioti po parduotuves yra vienas malonumas, o jei dar pavyksta ką nors gražaus nusipirkti sau... pasaka! Tačiau kartais galima grįžti ne tik nieko nepešus (kas būtų tikrai normalu), bet dar blogiau nusiteikus nei atėjai, nes... parduotuvės persirengimo kabinoje įlipai į kramtomąją gumą.

Tikrai nemėginsiu kažko slėpti, nes paskutinis apsilankymas vienoje iš Kauno „Akropolio“ parduotuvių (daugelio laikoma viena geresnių) sukėlė tikrai daug pasipiktinimo, kad asmeniškai man visai nebūdinga.

Taigi, apvaikščiojus visą išpuoselėtą, dailiai sulankstytų rūbų pilną salę, išsirinkau kas man patiko ir užsukau į kabiną pasimatuoti. Būtent čia ir prasidėjo linksmybės (fakto, kad sunkiai įlindau į džinsus nesureikšminu), kuomet turėjau perlipti dulkių kamuolius, kad drįsčiau bent nusiauti batus, o galiausiai - įlipau į kramtomąją gumą.

Nuoširdžiai supykau ir su batu rankoje akimirksniu atsidūriau prie kasos, kur pasakiau, kas nutiko bei paprašiau atsiliepimų knygos (jos neturėjo), pakviesti parduotuvės vadovę (jos nebuvo), o gavau tik baltą lapą, kuriame „galiu bandyti“ rašyti direktorei bei atžagarų atsakymą, kad „visose parduotuvėse taip pat“.

Nežinau, kaip kitiems, bet man pirmiausia norėjosi išgirsi bent melagingą ir prie akių ištartą „atsiprašome“, „pasistengsime, kad tai nepasikartotų“ ar pan. O atsakymai apie blogus kitų parduotuvių pavyzdžius (kam į juos lygiuotis?), valytoją, kuri sekmadieniais neateina (jei būtų valoma kasdien, tai bent dulkių kamuoliai neskraidytų) ar kiaulišką kitų žmonių elgesį (o kam reikalinga turėti tiek daug konsultančių, jei jos negali net akimis kabinų perbėgti?) manęs tikrai nepaguodė, kai pirštais plėšiau tą gumą nuo kojinės. Beje, pasinaudojau aš tuo baltu lapu ir parašiau tikrai mandagų laišką, bet man taip ir nepaskambino pasakyti „atsiprašau“...