Pasaulio laidotuvių tradicijos – nuo liepsnos iki striptizo

Lietuvoje įprastas mirusiųjų užkasimas į žemę ar palaikų deginimas įspūdingumu nublanksta prieš kai kuriuose kraštuose daugelį metų egzistuojančias laidotuvių tradicijas. Jos kartais būna visiška priešingybė ramioms lietuviškoms šermenims. Ten Anapilin iškeliavusiųjų kūnai gali būti atiduodami maitvanagiams, užkasami namie po grindimis, o atsisveikinimas su velioniu kartais užtrunka ilgiau nei mėnesį ar būna paįvairinamas striptizu.

Mūsų šalyje mirusieji į paskutinę kelionę palydimi ir pagerbiami pagal finansines galimybes, išsilavinimą bei estetinį suvokimą. Tačiau jau kitaip nei senovėje ar prieš keliasdešimt metų. Senieji lietuviški ąžuoliniai kryžiai, simbolizuojantys mirusiojo ryšį su dangumi, dabar tik laikinai papuošia naują kapą. Ant jo netrukus atsiranda didingas akmeninis paminklas.

Senovės baltai turėjo kelis skirtingus laidojimo būdus. Vienas jų buvo mirusiojo kėlimas į medį. Manyta, kad lavonas gali išniekinti žemę, todėl į ją būdavo užkasami tik velionio kaulai.

Kitas būdas – dabar atgimstantis kremavimas. Pirmosios žinios apie žmonių deginimą Lietuvoje nukelia į IX a. Baltų gentys sudegintų giminių ar draugų pelenus pildavo į molines urnas, medines dėžutes arba tiesiog vandenin. Tik krikščionybės įsitvirtinimas šią tradiciją pakeitė laidojimu karstuose.

Po mirties – į upę arba į bokštą

Indų laidotuvės Varanasio mieste prie Gango

Kitų šalių laidotuvių tradicijos gali būti kur kas spalvingesnės nei mūsų kraštuose. Kone kiekvienas indas svajoja numirti šventajame mieste ant šventosios upės kranto – Varanasyje prie Gango. Ši upė indams yra nenuilstantis gyvybės šaltinis, jo vanduo ne tik drėkina žemę, bet ir atgaivina kūną bei sielą. Tūkstančiai indų kasdien stengiasi išsimaudyti šioje upėje ir gurkštelėti bent lašelį jos vandens.

Todėl nenuostabu, kad mirus induistui jo kūnas nešamas į Gango krantinę. Ten atliekamos kremavimo apeigos, po kurių pelenai su šventųjų medetkų žiedais išberiami į Gangą.

Induizmo išpažinėjai tiki, kad šios apeigos garantuos sielai amžinąjį gyvenimą. Tvirtai manoma, jog po kiekvienos mirties seka reinkarnacija – atgimimas kitu pavidalu. Ir taip visą amžinybę.

Indijoje gyvuoja gausybė kitų religijų. Viena tokių – parsų tikėjimas. Tai – IX a. iš Persijos (dabartinio Irano) atkeliavusi tauta. Savo tėvynę parsai paliko dėl prasidėjusio musulmonų persekiojimo.

Parsių „tylos bokštas“, kuriame paliekami mirusiųjų kūnai

Parsų laidotuvėms būdingas gana makabriškas reginys. Po įvairių atsisveikinimo maldų su mirusiuoju jis nešamas į dakhmą – vadinamąjį „tylos bokštą“. Tai – statinys aukštomis aklinomis sienomis, kad vidun negalėtų žvilgtelėti joks prašalaitis, naudojamas zoroastrizmą išpažįstančių asmenų.

Laipteliais velionis užnešamas į dakhmos viršų, kuris yra atviras. Čia mirusysis nurengiamas ir paliekamas maitvanagiams bei plėšriesiems krankliams. Šie, sako, kūną „sudoroja“ per pusvalandį. Visą tą laiką artimieji meldžiasi greta esančioje šventykloje.

Vėliau vyksta tam tikros ceremonijos, kol galiausiai, praėjus trims dienoms po mirties, kiekvienas, dalyvavęs laidotuvėse, praneša, kiek pinigų paaukos tam tikram labdaringam tikslui. Parsai mano, kad tai geriau nei statyti paminklą mirusiajam.

Kapinėse – jokių moterų

Musulmonų laidotuvės

Svarbiausioje islamo knygoje Korane rašoma, kad žmogaus mirties dieną nuo po Alacho sostu esančio medžio nukrenta lapas. Ant šio užrašytas paskutinėn kelionėn iškeliauti turinčio asmens vardas.

Mirtis musulmonų šalyse pasitinkama kaip bet koks kitas svarbus įvykis, pavyzdžiui, vaiko gimimas ar vestuvės. Manoma, kad gedulas turi būti santūrus. Kaimynai ir giminaičiai visomis išgalėmis stengiasi padėti velionio šeimai, kurį laiką net tvarko jos buitį.

Mirusysis turi būti palaidotas kuo greičiau. Jei žmogus mirė ryte, pageidautina tai atlikti iki saulėlydžio. Tai galima paaiškinti logiškai – islamas išplitęs karšto klimato valstybėse, kur palaikai greitai yra. Trijų dienų raudos prie mirusiojo čia nebūtų įmanomos – paprasčiausiai nebebūtų ką laidoti.

Kūnas pirmiausia numazgojamas, iškvepinamas, vėliau įsukamas į lininę drobulę. Kape mirusiojo galva atsukama Mekos link. Nesvarbu, kas iš šeimos narių ar pažįstamų numirė, bet tradicijos draudžia laidotuvių ceremonijoje dalyvauti moterims. O karsto nešimas laikomas ypač garbinga pareiga. Nešikams atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės.

Kremavimas, populiarus Indijoje ir išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, islame griežtai draudžiamas. Anot religija.lt, taip yra todėl, kad paskutinio teismo dieną žmonės bus prikelti su kūnu ir siela. Maža to, mirusiųjų ramybei skiriamas labai didelis dėmesys, todėl net ir po kelių dešimtmečių draudžiama laidoti ant kapinėse esančių palaikų.

Tunise dirbanti vienos kelionių agentūros gidė teigė, kad gimimo ir mirties datos antkapiuose dažniausiai nerašomos. Musulmonai nemini ir mirties metinių (beje, gimimo dienos šventimas taip pat nėra paplitęs), nes šiuos du dalykus laiko Alacho valios išraiška.

Artimojo palaikai – po grindimis

„Coca Cola“ buteliuko formos karstas, pagamintas Ganoje

Stebinti gali ir kai kurios Afrikoje paplitusios tradicijos. Štai vakarinėje šio žemyno dalyje prie Gvinėjos įlankos populiaru mirusiuosius laidoti po gyvenamojo namo grindimis. Tai – animistinė tradicija. Vienas paprotys reikalauja, kad velionio šeima ir draugai atliktų liūdnas raudas. Dėl to kai kuriais atvejais nevengiama suvaidinti dar didesnių emocijų nei yra iš tikrųjų.

Laivo formos karstas, pagamintas Ganoje

Po laidotuvių rengiama triukšminga puota su alkoholiu, būgnais, įvairiais muzikantais. Laidotuvių apeigos gali tęstis net iki savaitės.

Žuvies formos karstas, pagamintas Ganoje
Reuters/ Scanpix

Vienoje šio regiono valstybių, Ganoje, kai kur galima išvysti „fantazijų karstus“. Karstai išsiskiria forma ir apipavidalinimu . Pavyzdžiui, pilotas gali būti palaidotas lėktuvo formos, žvejys – žuvies arba valties formos karste. Viskas priklauso nuo to, kokia veikla žmogus užsiėmė žemiškajame gyvenime.

Ginklo formos karstas, pagamintas Ganoje

Gyvūnų ir mobiliojo telefono formos karstai, pagaminti Ganoje

Atsisveikinimas – su striptizu

Laidotuvės Kinijoje
Reuters/ Scanpix
Gausiausia pasaulio tauta kinai turi kelis laidojimo ritualus. Pagal vieną jų visa ceremonija tęsiasi net 49 dienas, iš kurių pirmoji savaitė būna pati svarbiausia. Priklausomai nuo materialinės šeimos padėties, kas kelias dienas kartojami tam tikri ritualai. Įprasta, kad visas su laidotuvėmis susijusias išlaidas apmoka šeimos dukra.

Pagal kitą tradiciją buvo labai populiaru į laidotuves kapinėse kviesti... striptizo šokėjus. Buvo, nes Kinijos valdžia neseniai uždraudė šį paprotį. Šios šalies spaudos teigimu, tokia tradicija turėjo daugybę pasekėjų kaimuose, kur manoma, kad kuo daugiau žmonių susirinks į laidotuves, tuo didesnė pagarba bus parodyta mirusiajam.

Natūralu, jog menkai prisidengusių merginų pasirodymas pritraukdavo mases žioplių, užfiksuota atvejų, kai kino kaimiečio laidotuvėse dalyvavo apie 200 žmonių. Šiuo reginiu ir mirusiojo šeima, ir aplinkiniai liko patenkinti.

Laidotuvės Kinijoje

Pas mirusiuosius – kaip pas gyvuosius

Maorių laidotuvės

Tolimos Naujosios Zelandijos, kuri ilgus metus europiečiams buvo terra incognita, gyventojų maorių laidotuvių apeigos mums taip pat gali atrodyti neįprastos. Laidotuvės maoriams – gilaus ir visiems rodomo sielvarto metas, kuomet įprastoje maldų vietoje vyksta ilgi ritualai.

Čia tikima, kad mirusiojo siela keliauja į senovinę tėvynę, kur susitinka su savo protėviais. Skirtingai nuo daugelio didžiųjų religijų, aiškinančių, kad gyvenimas po mirties priklauso nuo to, kaip gyvenai Žemėje, maoriams neegzistuoja bausmės sąvoka. Mirusiųjų karalystėje sielos gyvena taip pat kaip gyvieji.

Maorių laidotuvės

Žydams kremavimas irgi nepriimtinas

Žydų laidotuvės

Galiausiai – žvilgsnis į visame pasaulyje išsibarsčiusių žydų gedulo apeigas. Teigiama, esą paskutiniai mirštančio tikinčio judėjo žodžiai yra: „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats“. Jei pats mirštantysis nebepajėgia ištarti šių žodžių, juos pasako artimieji, žinoma, jei būna šalia mirties minutę. Išreikšdami skausmą jie taip pat įplėšia savo drabužius.

Kaip ir musulmonai, žydai stengiasi velionį palaidoti per parą. Taip pat griežtai draudžiamas kremavimas, net jei mirusysis to norėjo. Visa ceremonija yra kukli ir paprasta, net turtingi žydai nėra linkę išlaidauti laidotuvių išskirtinumui.

Gedulas trunka savaitę. Visą tą laiką artimieji namuose sėdi arba ant grindų, arba ant kėdučių žemomis kojelėmis. Metinių progomis lankomasi sinagogoje, kurioje po pamaldų uždegamos atminimo žvakutės.